iki sudegant

Iki sudegant aš ją pažinojau
Buvo graži, aukšta, ilgaplaukė
Kartą teatre mačiau: plojo
Spektaklio pabaigos nesulaukus

Per pilnatis it styga įsitempus
“Ant nervinės krizės ribos, –
Sakydavo kiemsargis. – Nepakenktų
Geras vyras ir samtis sriubos“.

Jis nebuvo poetas. Bet mylėjo.
Pats pabūt už tą vyrą. Ji nematė.
Ir tą paskutinį kartą praėjo
Suliepsnojo staiga tarsi žvakė

Supleveno danguj ir išnyko
Nespėjom sudie pasakyt – taip staiga
Tik gėlėtą šilkinę skarelę paliko
Mums mačiusiems – kiek netikėta pabaiga

2010 m. spalis

nuo scenos

Žibintai languos lyg įšilusios gėlės
Jos suvirpa vėjyje, tarsi pamoja
Ir žmonės aplink – tokios didelės lėlės
Nusilenkiu – publika garsiai paploja

Nuo scenos nukrinta vėduoklė sulūžus
Du bravo, trys bis’ai ir vienas “nuo scenos!“
Aš neverkiu, mama, tai skruostai sudužo
Rausvi it prie lango trapus ciklamenas

Sueižėjo rankos ir kojos nukrito
Širdis išsiliejo kaip vaškas sušilęs
Taip, mama, spektaklis, tačiau visai kitas
Aš vėl pasirengusi – uždanga kyla

2010 m. sausis