šešėlių teatras

Kas ateina kojelėm basom per pilkėjantį lauką?
Tai lietus prasiplėšęs dangaus celofaną vis krinta
Kai už lango išsidrebia spalis, gegužio beprotiškai laukiu
Slėpdama sukneles margaspalves giliausiai į spintą

Išsitraukiu iš skrynios paklodę šešėlių teatrui
Kyla uždanga. Leidžiasi saulė. Ir salė jau laukia
Nuo manęs lig tavęs tiktai šimtas šeši milimetrai
Bet aš greitai nutolstu. Aš dabar nebe aš. Tiktai kaukė

Nors už lango ruduo, čia pavasaris šilumą skleidžia
Ar matai? Šoku taip tarsi nieko nebūt atsitikę
Šitiek metų ilgų viens be kito kažkur mes praleidom
Mūsų širdys nuo ilgo laukimo sudilo. Dvi dėmės beliko.

2010 m. spalis

Reklama

poetui

poetui

Foto (c) alek lindus

eilėrašti, nebaigtas,
o gal ir nepradėtas
juo taip turtingas vargšas
nežinomas poetas…

Rimas Burokas

Lietaus išplautas tavo atminimas
Baloj betirpstantis liūdnai, iš lėto
Ir parašas apačioje: “Burokas, Rimas“
Po blunkančiom eilėm išėjusio poeto

Vaiduokliškai išnyko jis iš miesto
Tik eilės gatvėm tykiai vaikšto
Šiek tiek išgąsdintos, tarsi nekviestos
Kaip pašto paklaidintas laiškas

Širdie poeto, tu tik netirpsti
Žėruojanti ugnele spalio drėgmėje
Ir stūkso pakelėj ženklai keisti
Agonijoj sustingę. Kaip kad mes. Deja.

2009 m. spalis

vienas

eiffel-tower-1909

Toks vienas. Pasiutusiai vienas.
Kaip Eifelio bokštas Paryžiuj
Šešėliai išdailina sienas
Ir išpiešia parkuose kryžius

Toks liūdnas. Pašėlusiai liūdnas.
Lyg Baltija rūškaną spalį
Norėtum į dangų, bet dugnas
Įtraukia kaip vėtra laivelį

Toks miręs. Negrįžtamai miręs.
Kaip lapas nuskriejęs nuo klevo
It šauksmas aidus dingęs tyruos
Iš lūpų be tikslo keliavęs

 

2009 m. rugsėjis