eilės

 

Моим стихам, как дрогоценным винам

Hастанет свой черед.

                                       Марина Цветаева

 

 

 Aš ne poetė. Nerašau eilių.
Aš jas verkiu, gimdau, lipdau kaip moku
“Jei gali nerašyti – nerašyk“. Aš negaliu.
Be šių eiliu aš viena koja šoku.

Išmėtytos po įvairias vietas
Gal nepagarbiai, gal kiek kiek atsainokai
Tos eilės ieško kelio pas mane
O štai tada aš jau dviem kojom šoku

Jos žiežirbom karštom ugnies
Šaltais vandens purslais ištrykšta
Aš vaikas nesibaigiančios nakties
Kukli valdovė žodžių karalystės

Jos skiautės mano kūnas, jas aš dalinu
Jose negyvenu – šiek tiek pabūnu
It žaltvykslė nakty – tik ateinu ir išeinu
Pasirašau po Jono “Žodis tapo kūnu“. 

 

2009 m. kovas

tolumos

 

 

 

 

 

Tai tik tolumos kviečia minkštai
Horizontus spalvom padabinę
Aš ant medžio užlipus aukštai
Ir klykiu į bekraštę mėlynę

Kad man liūdna, kad trūksta vilties,
Kad nėra to svaigaus įkvėpimo
Šokt, rašyt nuo nakties lig nakties
Krist iš nuovargio tarsi nuo vyno

Kad taip tuščia, taip skauda, nyku
Lyg sudegus seniems pergamentams
Apačioj bėga vaikas lauku
Taip džiaugsmingai tarytum į šventę

 

2009 m. kovas

vaikštinėjam debesim

Mes vaikštinėjam debesim
Lyg bristume per sniegą
Tu apsisiautęs vien mintim
Aš apsirengus – nieko

Mes šokam ir nešalta man
Nors jau ruduo už lango
Merci mesje, merci charman
Ir pasadoblį keičia tango

Ant debesies labai jauku
Va šitaip būt – visai be nieko
Ir skrist virš Vilniaus, virš Trakų
Barstyti ant miestų pirmą sniegą

Surinkt sapnus mažų vaikų
Suvert į nuostabius karolius
Ir tokiai baltai įsisukt tarp angelų
O grįžus žemėn juos lipdyt iš molio

 

2007 m. spalis