langai

Kai langai it jonvabaliai iš tamsos
Tūkstančiais akių spokso įdėmiai
Prožektoriais aštriai susminga
Lyg filme apie policininkus
Rėkia tiesos, tikina prisipažinti
Žada itin skaudžiai nebausti
Gal šiek tiek: “Supranti, pamokai“
Ar tuomet lengvėja dėl to
Kad ne pats, ne savo noru
Bet priremtas skaudžiai prie sienos
Pasakai viską, net kur raktas paslėptas
Nuo sąžinės durų, svetimų paslapčių
Ir apsunkęs raudi, apgautas jautiesi
Kartoji: “Na kodėl ne lengviau“
Šuliny kiek semsi vandens nemažėja

2011 m. kovas

Reklama

daugiau nei dabar

Būti tik truputį daugiau nei dabar
Stipriau ir karščiau negu vakar
Siena slenka šešėlis išsekęs
Neišglostytas, nepamaitintas
Visai šalia kažkas pasakas seka
Balsas migdo. Virpa senas žibintas
Kaip tuomet stovėt tiesiai
Kai visas pasaulis it girtas siūbuoja
O mano šešėlis liūdnas ir liesas
Kaip šuo susirango prie tavo kojų

2011 m. sausis

šešėliai

Viršūnėmis ridenas baltas mėnuo
Drovus ir nedrąsus tarsi mergaitė
Šešėliai šliaužia ir ropoja sienom
Visas apylinkės kates išbaidę

Tamsiuos kampuos sugulę jaukiai
Pamišėliai dalinasi istorijom
Nuplėšus baimę tarsi slidžią kaukę
Lendu ir aš į šitą keistą teritoriją

Kur be taisyklių viskas ir be rėmų
Aliejiniais dažais išteptos rankos
Ir aš kaip tie šešėliai slystu siena
Išpiešusi raudonai tamsų dangų

Pamišėlius aš pritrenkiu istorija
Beprotiška, kad net be konkurencijos
Įklimpus čia lyg meduje, lyg molyje
Su negaliojančia ištrūkt licenzija

2009 m. gruodis

vienišas

Vienišieji ieško šilumos savyje.
Jie pasitelkia atmintį ir vaizduotę ir ima kurti rūmą iš minčių.
S. T. Kondrotas “Žalčio žvilgsnis“

Sugriuvo sienos. Ligi pamatų
Lig lauko vidurio susmego
It paskutinis Žemėj stovi tu
Sustingęs, šaltas. Kaip iš ledo

Tik akyse šiek tiek ugnies
Ir beprotybės žvilga lašas
Niršus kaip kirvis kelyje linkui širdies
Kuomet jis paskutinę žinią neša

Aštrus ir kietas juda jis link tikslo
Jis nedvejoja – kelią skinasi jėga
Ir naktyje bežadėj – riksmas
Ne kirvis kirto. Ištirpai staiga

 

2009 m. lapkritis

po vakar

stiklas

Mes susitikome kieme. Atsimenu – rūkei
O man po vakar galvą kiek skaudėjo
Kažką, kad nerimtai elgiuosi man sakei
Nepyk, brangusis, nieko negirdėjau

Tik rankomis liečiau betoną sienos
Ir mintyse už šokį ant stalų save burnojau
O taip, mielasis, tokios miršta vienos
Tik pagirios ant balto žirgo pas tokias atjoja

Tūžmingų žodžių gaudesy pakibęs laikas
Lyg nuosprendį vidudienį paskelbė aštriai
Taip, sutinku, brangusis, reikia jausti saiką
Ne veltui šiandien aš tempiu štai tokią naštą

Taip, neįvertinu gyvenimo saldaus gerumo
Švaistau vis valandas brangias it palikimą
Aš karalienė – be karūnos, galios, rūmų
Aš aktorė – be vaidmenų, teatro, grimo

 

2009 m. lapkritis

sena stotis

amelanax54207

Aš mirtį savyje nešioju
Kažkur tarp inkstų ir širdies
Kaip apgamą dešinės kojos
Kaip randą virš kairios akies

Kaip vaiką motina ant rankų
Kaip gėlą, džiaugsmą atminty
Ji moneta šaltai sužvanga
Riedėdama tuščioj stoty

Kuri nebeveikia jau amžių
Nebesulaukia traukinių
Jos sienų teptuku nedažo
O salėj nerenka vinių

Iškritusių iš senų sienų
Išbirusių kaip pažadai
Išeiname visi po vieną
O dienos žudo kaip nuodai

 

2009 m. gegužė