šešėlių teatras

Kas ateina kojelėm basom per pilkėjantį lauką?
Tai lietus prasiplėšęs dangaus celofaną vis krinta
Kai už lango išsidrebia spalis, gegužio beprotiškai laukiu
Slėpdama sukneles margaspalves giliausiai į spintą

Išsitraukiu iš skrynios paklodę šešėlių teatrui
Kyla uždanga. Leidžiasi saulė. Ir salė jau laukia
Nuo manęs lig tavęs tiktai šimtas šeši milimetrai
Bet aš greitai nutolstu. Aš dabar nebe aš. Tiktai kaukė

Nors už lango ruduo, čia pavasaris šilumą skleidžia
Ar matai? Šoku taip tarsi nieko nebūt atsitikę
Šitiek metų ilgų viens be kito kažkur mes praleidom
Mūsų širdys nuo ilgo laukimo sudilo. Dvi dėmės beliko.

2010 m. spalis

Reklama

įsiskverbti

Įsiskverbti pilnumom ir tuštumom
Iki šerdies. Ertmėm judėt link tikslo
Alkanas keleivis namo taip grįžta
Sprogdina būgnelius ausų tyla
Vis viens į kitą be poilsio, be riksmo
Atodūsiais apsaugodami jautrią klausą
Neapskaičiuota, nutrūktgalviška, neverta
Mes tik šešėliai buvusiųjų mūsų blausūs
Ir mūsų kontūrai išskysta dienoje
Jau vienas kito neberandame. Tik randai
Dabar mus dengia lyg antra oda
Aš išsinešiu tavo kvapą mažoje dėželėj
Nuo mėtinių pastilių. Be žodžio “myliu“
Nuo pernai gruodžio iki šio birželio
Mes bandėme kažką apgauti. Suskilo
Nuo nesibaigiančio laukimo lango stiklas

2010 m. liepa

tarsi nieko nebūtų nutikę

Elkimės taip tarsi nieko nebūtų nutikę
Tarsi nebūtum sudaužęs širdies
Tarsi nebūčiau tavęs sulaužius

Tarsi ne aš tas naktis gailiai staugiau
Nei žmona, nei sesuo, nei draugė
Dabar ne žmogus – tik kaukė

Tarsi ne tu nagais žievėj mane raižei
Dabar šypsais sutrikęs. Sakai gaižiai:
“Mane dalim išrinkai, suaižei“.

O kur gi mes dabar tokie bevardžiai,
Beveidžiai ir beširdžiai esam
Tik mūsų alkani šešėliai braido rasą.

Ir kas iš mūsų liko, jeigu liko.

2010 m. balandis

šešėliai

Viršūnėmis ridenas baltas mėnuo
Drovus ir nedrąsus tarsi mergaitė
Šešėliai šliaužia ir ropoja sienom
Visas apylinkės kates išbaidę

Tamsiuos kampuos sugulę jaukiai
Pamišėliai dalinasi istorijom
Nuplėšus baimę tarsi slidžią kaukę
Lendu ir aš į šitą keistą teritoriją

Kur be taisyklių viskas ir be rėmų
Aliejiniais dažais išteptos rankos
Ir aš kaip tie šešėliai slystu siena
Išpiešusi raudonai tamsų dangų

Pamišėlius aš pritrenkiu istorija
Beprotiška, kad net be konkurencijos
Įklimpus čia lyg meduje, lyg molyje
Su negaliojančia ištrūkt licenzija

2009 m. gruodis

parke

lapai

Šešėliai violetiniai po kojom
Vis bėga pirma arba paskui mus
O lapai krisdami dar pamojuoja
Lyg kviesdami. Toks vakaras ramus

Aksominis ir šiltas tartum švarkas
Bet lengvas ir išskydęs it migla
Šlavėjas parką švarina ir tvarko
O lapai jį apsupę lyg banga

Tuoj, regis, čiups šlavėją kaip šapelį
Įsuks į savo vandenis sraunius
O jis ramiai sau šluoja šitą kelią
Nutiesdamas mums kelią į namus

 

2009 m. spalis