Štai išvažiuosiu vėl į Romą
Ir ars poetica ten kursiu
Aš emigracijos sindromą
Šiąnakt klastingai išsibursiu
Ir skrydį oro balionu
Virš išsidrėbusios Europos
Keliaudama aš gyvenu
Sustojusi gyvent nemoku
Tačiau stotelėse gerai
Pailsint kojas, na ir galvą
Ir mintys – mano aitvarai
Beskrisdami vis keičia spalvą
2009 m. rugpjūtis
Aš pamiršau tave tarp Londono ir Vienos.
Kavos puodelis nebeprimena bendrų rytų.
Nuo tol esu viena. O tu nuo tol toks vienas.
Nutrūko ši istorija, kur rašėme kartu.
Tu pamiršai mane tarp Romos ir Paryžiaus.
Ištrynei mano vardą ir paveikslą iš minčių.
Tu pastatei ant to, kas buvo marmurinį kryžių.
Abu pamiršome. Be ašarų ir be kančių.
2009 m. balandis
Evelinos namai 