pamiršo

tądien miriau, tik jie pamiršo imt ir pakasti
gulėjau veidu į dangų, ištiestom kojom į šiaurę
pati sau atrodžiau ilgas, tolyn besidriekiantis kelias
kuriuo jau nieks neateis, nei išeis, nei sugrįš
rankom į viršų it kokia medinė rodyklė į pietus
“esu reikalinga, – sakiau sau, – guliu ne be reikalo
ne išmesta, ne užmiršta, ne palikta, bet naudinga…“
šunys, aplojantys karavanus, girdėjosi baisiai toli
joks žmogus nepraėjo, nei paukštis praskrido
rasa krito ir džiuvo, tik aš nedūlėjau, nenykau
lyg mirtis iš sąrašų būt išmetus be teisės sugrįžti
saulė kilo ir leidosi, naktys plazdėjo juodu šilku
praėjo daug metų, virš manęs sudilo krūvos mėnulių
gulėjau veidu į dangų, ištiestom kojom į šiaurę
nes nors ir miriau, jie pamiršo imt ir pakasti

2012 m. kovas 

uždarė langą

kažkas viršuj per alsią naktį dūko
išsvaidė patalus baltus per visą dangų
pakilo vėjas, išnešiojo perregimą rūką,
duris uždarė, bet trankiai atlapojo langą

aksomo pievoj vartės nuogos laumės
akim kvatojos, lūpom rasą godžiai gėrė
kaip naktį dangų, dieną žolę versti bandė
pavakariais pavargo ir į vėsią upę nėrė

jinai priėjusi užvėrė atlapotą langą,
užuolaidą pataisė, popieriaus lapus pakėlė
vis į duris žiūrėjo – taip liūdnai ir vangiai
“Tai padėtis be išeities“, – pasakė.
…………………..dar viskio įsipylė ir išgėrė.

2011 m. liepa

jonvabalis

Vos rusenu. Blausi šviesa.
Aš – jonvabalis naktyje
Pati sau kelią rodau.

Žalsvai pilka nakties vėsa
Voratinklio apraizgius gijom
Įkalino apleistą sodą.

Aušra per žemę atšlepsi basa
Švieselę jonvabalio vijo
Dienoj visai kitaip atrodo

Ir šitas sodas nupurkštas rasa
Vaizdelis – tarsi ką tik lijo
Dabar ir jonvabalis juodas

2010 m. rugpjūtis

tarsi nieko nebūtų nutikę

Elkimės taip tarsi nieko nebūtų nutikę
Tarsi nebūtum sudaužęs širdies
Tarsi nebūčiau tavęs sulaužius

Tarsi ne aš tas naktis gailiai staugiau
Nei žmona, nei sesuo, nei draugė
Dabar ne žmogus – tik kaukė

Tarsi ne tu nagais žievėj mane raižei
Dabar šypsais sutrikęs. Sakai gaižiai:
“Mane dalim išrinkai, suaižei“.

O kur gi mes dabar tokie bevardžiai,
Beveidžiai ir beširdžiai esam
Tik mūsų alkani šešėliai braido rasą.

Ir kas iš mūsų liko, jeigu liko.

2010 m. balandis

išbalo rytas

                                                         

 

 

 

 

 Tai tik išbalo rytas tarsi nusigandęs
Palikęs prietemas tarpuvarčių kampuose
Ir saulė lyg užgyti baigęs randas
Raudoną spalvą barsto tolumose

Su žydro ilgesio didžiule vėliava
Dangum keliauja debesų vagonai
O horizontas lyg styga tiesus ir mėlynas
O juk prieš valandą liepsna raudona

Gaisrai grasino. Kol rasa sužibo
Ant žalio ir svaigaus it meilė lauko
O išgaravusi žymėjo ribą
Tarp ryto ir dienos, kurios ir vėl sulaukėm 

 

2009 m. kovas

į akmenį

Pavirsiu į akmenį – pilką ir tvirtą
Palaukėj sapnuosiu sunkiai prigulus
Karšta ar šalta, o aš nevirpu
Prisėsti minkštai ant manęs nesiūlau

Ir nekviečiu aš pasiguosti
Sušildyt nenoriu, guliu kaip numirus
Tai ko suklupai – ryto rasą nušluostei?
Bebalsius akmens palytėjęs klavyrus

 

2008 m. lapkritis