emigracija

Viskas netikra ir seniai nebėra kur sugrįžti.
O gal niekad nebuvo.. Ir nieko nebuvo.
Tik ši liūdna emigracija be pabaigos.
Be namų, be tėvynės. Tik kūnas.
Tik jo alkis ir troškulys
Nenumaldomai nuolat
Mus traukia
Klajot.

Be namų: be durų, be langų ir be sienų.
Lagamine talpiname savo gyvenimus.
Netikrumas – lyg kelioninis paltas,
Į kurį susisupę apsimetam šylą.
Laikyk prašau mano ranką
Nes šiame kelyje
Visa kita
Ištirpę.

 

2011 m. liepa

Reklama

lengva kaip sapnas

Kodėl mirtis sunki?
Ji tarsi medžio sėkla
Įstrigusi į plaukus
Ja pasipuošusi eini
Gatve tarsi be jos
Ir medžiai plaukia
Pro šalį darniai eilėmis
Barstydami aplink lapus
Numirusius į žemę traukia

Kodėl mirtis sunki?
Ji lyg nukritęs lašas
Kurį prarado debesis
Praslysdamas pro šalį
Besvoris, abejingas
Jis niekad čia nebesugrįš
Ant skruosto džiūna lašas
Bejėgiškai sustingęs
Dabar tiktai kiti bekris

Kodėl mirtis sunki?
Kai skersvėjis paglosto
Užtrenkdamas namų duris
Kaip šilko skarele per kojas
Kaip mylimas – taip švelniai
Jis perbėga per kūną
Ir tu linksmai kvatojies
Mirtis lengva kaip sapnas
Lengva kaip pūkas, tarsi oras
Matai, ten ji? Ranka mojuoja

2010 m. spalis

kaip pas tave norėjau

Mano koja norėjo pas tave
Aš ją nupjoviau
Palaidojau ir dobilais užsėjau
Kad nepamirščiau
Kaip pas tave norėjau

Mano ranka norėjo pas tave
Ją trintuku nutryniau
O tai kas liko kišenėje laikiau
Kad nepamirščiau
Kaip pas tave norėjau

Mano lūpos norėjo pas tave
Tai paslėpiau jas po dažais
Tokiais raudonais, kad net skaudėjo
Kad nepamirščiau
Kaip pas tave norėjau

Mano oda norėjo pas tave
Aš ją ištirpdžiau rūgštyje
Ir jūron upeliu ji nutekėjo
Kad nepamirščiau
Kaip pas tave norėjau

Mano mintys norėjo pas tave
Jas balandžiu paleidau
O jį palesino grūdais kiti delnai
Kad aš užmirščiau
Kaip pas tave norėjau

2010 m. balandis

skolon

Atėjo toks nukankintas – padavė ranką
Šiek tiek drebančią, tarsi po vakar
Užsiminė, kad dar kiek čia pagyventų
“Suprantu, kad skolon,“ – dar pasakė

Maišelyje darniai skimbčiojo buteliai
Kažkada jis tapė moteris – kūningas,
Bet begalves. “Jaučiausi tarsi budelis, –
Tačiau kitos kūno dalys užpildė, ko stinga“.

Sakė, kad pozuotoja manęs neimtų
Ne tas formatas, o jau ir potėpis netvirtas
“Tokias rankas turėjau,“ – gailisi. Jau švinta
Ir jis kaip cigaretės dūmas nyksta gatvių labirinte

2010 m. kovas

aistra

Aistra kaip persirpusi kriaušė
Ranka prilipo neatplėši
Skiltelėmis aš ją sulaužiau
Ir sumečiau į gražią dėžę

O kai pritrūks aplinkui vaisių
Tą dėžę imsiu ir atversiu
Džiovintom skiltimis pažaisiu
Ir aistrą buvusią sugersiu

Lyg orą iš vandens iškilus
Paskui pirštus aš nulaižysiu
Tokia skani esu, kai myliu
Pakviesk, vėl pas tave atbrisiu

Žole rasota tartum jūra
Prinokusi, saldi, sultinga
Jaučiu– tu į mane jau žiūri
Ir lauki. Skaudžiai buvau dingus

2010 m. vasaris

laikykis. stipriai

Tu man sakai: labai stipriai laikykis
Už rankenos, rankos, telefono ragelio
Iš jo sklindančių žodžių. Jie slysta, tu vykis
Už jūros laikykis, už spindulio ir už kelio

Už vazono, už gėlėtos mamos suknelės
Už sapno. Tik prašau neatgniaužk rankų
Tu – išvirkščioji mano pusė. Lietus nuvalė
Dulkes nuo turėklų. Iškart už jų – bangos

Už gelbėjimosi rato laikykis. Sūpuoja mus
Jei į dugną sykiu, – man sakai. Tai neguodžia
Sena gaisrinė klykdama lekia į mūsų namus
O į mus iš ten kvapas degėsių ir suodžiai

 

2010 m. sausis