žodžiams, gyvenantiems many

– Tik neapleisk poezijos, nes ji gyvena tavyje.
– Vis dar rašau – per dovaną, per prakeikimą
…………………………………………….ar per klaidą.
Iš neįvykusio pokalbio

žodžiams, gyvenantiems many, suteikt sparnus
lai sklaidosi aplink po du, po tris ar kuopom
sparnuotom skruzdėlėm į dangų ar po žemę
nebesutramdomiems kaip kvailas ir beprasmis juokas
kaip žiovulys įstrigęs tarp žandikaulių, nebeišvysi
ir saulės spinduly sužibęs sparnas, ir Ikaro krytys
tai viskas žodžiuose, sakiniuose ir tarp eilučių
o vietoj lūpų ir gerklės, tik pirštai per klavišus
vis užsimerkusi plėšiu aš tamsą klampią, juodą
mintim lyg durklais, žodžiais lyg vandeniu per purvą
nematoma ranka išlieja rašalu ore, lietus nuplauna
tie vingrūs rašmenys – jie siūlais pavojingai išsiraizgo
susigeria į odą, peršti it ką tik jon įlieta tatuiruotė
neatsikratysi niekaip: trink netrynęs, rašyk nerašęs

2012 m. sausis

apie eilėraščius

Kartais eilėraščiai užstringa galugerkly
Kutena, atrodo, sukosėtum – op ir išspjautum
Bet ne. Tarsi čiuptuvėliais laikosi sau įsikibę
Nei pirmyn, nei atgal. Svetimkūniai įkyrūs
Vyno taurė man iš kairės, bilda raidės
Bandau išsilaisvint, atrodo nedaug ir beliko
Tačiau vieną iškosčiu ir kitas jo vieton
Iškart įsibrauna ir stovi gerklėj kantriai laukdamas
Kol jį išnešiosiu ir gimties taku išstumsiu į šviesą

2011 m. sausis

pavargau

Pavargau tavęs nemylėti
Ridenu kaip Sizifas akmenį
Tą didžiulį nejausmą

Svarstau į kurią kišenę įdėti
Kur paslėpt nuo savęs pačios
Kad nespaustų

Rūkas skleidžias lyg uždanga
Gal dabar aiškiau bus matyti
Kur mane nešė

Prie pat kojų ežero bangos
Balzganas ir aštrus rytas
Kažką trynė ir rašė

Aš tik be raidžių, žodžių, garsų
Tuštuma šioj pasaulio pilnatvėj
Tačiau vistiek gyvenu

Kartais būna truputį baisu
Kaip vidurnaktį nuošalioj gatvėj
Kaip aukštai be sparnų

2010 m. gegužė

berods

“На зов из черной пасти камина вылез черный кот на толстых, словно дутых лапах…“/ М. Булгаков “Мастер и Маргаритa“

Jis gatvėj iš lėto priėjo
Nubraukė sruogą nuo veido
(Pamenu, buvo kovo pradžia)
“Berods, tave aš mylėjau
Tik tu man šito neleidai“
(Ar galim uždrausti mylėt?)
Atbraila slydo įtartinas katinas
Begemotas? Įdėmiai žiūrėjau
“Tave mylėt aš įpratinau,
Negi viskas, kas buvo, praėjo?“
(Argi praeina, kas amžina?)
Toks jausmas, kad laukė atsakymo
Pavasaris, vasara baigės
Viskas sukosi valso ritmu
Keistas alsus pasimatymas
Geso reklaminės raidės
(Viduje tik tiksėjo lyg sprogtų)

2010 m. sausis

žodis

Tai žodis buvo pradžioje. Taip viskas prasidėjo.
Paskui ir sakiniai pabiro stiklo rutuliukais
Bet visko pasakyti taip ir nesuspėjau
Gal laiko, o gal žodžiuose raidžių pritrūko

Paskui tylėjome ilgai. Tyla – tai auksas, –
pasakei. – Beverčiai žodžiai kaip vaikai
Bepildantys baseiną gilų šaukštais.
Štai dešimt metų sėdi prieš mane ir nieko nesakai.

2009 m. liepa

eilutės

kai atsiranda laiko paklausyti, ką širdis dainuoja,
ant popieriaus kaip vilnys išplaukia eilutės
ir raidės posmus už mane dėlioja, o juos sudėjusios rimuoja
aplinkui lakstant valandoms, sekundėms bei minutėms

ir laikas atsipūtęs man iš lėto pasakoja apie ilgesį
apie daugybę neįvykusių susitikimų ir kelionių
ir apie tai, ko iš manęs jis laukia, ko dar tikisi
o tikisi tai daug, daugiau nei liko laiko man be abejonių

kaip teptuku ranka piešiu aš horizonto plačią liniją
tenai, šventai tikiu, tasai padūkęs laikas nuteka
įsivaizduojamu laivu į jį įsivaizduojamom nėrim ir minijom
įsivaizduojamai plaukiu į ramų, manęs laukiantį užutėkį

 

2007 rugpjūtis