Моим стихам, как дрогоценным винам
Hастанет свой черед.
Марина Цветаева
Aš ne poetė. Nerašau eilių.
Aš jas verkiu, gimdau, lipdau kaip moku
“Jei gali nerašyti – nerašyk“. Aš negaliu.
Be šių eiliu aš viena koja šoku.
Išmėtytos po įvairias vietas
Gal nepagarbiai, gal kiek kiek atsainokai
Tos eilės ieško kelio pas mane
O štai tada aš jau dviem kojom šoku
Jos žiežirbom karštom ugnies
Šaltais vandens purslais ištrykšta
Aš vaikas nesibaigiančios nakties
Kukli valdovė žodžių karalystės
Jos skiautės mano kūnas, jas aš dalinu
Jose negyvenu – šiek tiek pabūnu
It žaltvykslė nakty – tik ateinu ir išeinu
Pasirašau po Jono “Žodis tapo kūnu“.
2009 m. kovas
Evelinos namai 