Keliu žmogus ateina. Taip lėtai.
Po patalais minkštaisiais debesų
Eini taip sunkiai, nes jau pavargai?
Geriau skubėk – tuoj bus labai tamsu
Užklos tau kelią lyg skara naktis
Bet ji nešildys, bus labai vėsi
Nebent dabar pakibus pilnatis –
Vienintelė danguj skylė šviesi
Su ja tau kelias tiesiasi toliau
Sidabriškai ryškus ir kaip taisyklė aiškus
Kažkur ir kažkada prieisi pagaliau
Praneši adresą, kuriuo tau siųsti laiškus
2009 m. spalis
Niekas taip manęs nemylės
Kaip tie toliai, kuriuos nebuvau
Niekas taip ilgesingai nekvies
Nors tenai tik sapnuos keliavau
Visos šalys ilgėjos manęs
Kvietė gerti iš jų vandenų
Pildyt savo visas svajones
Sapnuose aš šaukiau: “Ateinu!“
Tačiau dieną vis keitė naktis
Aš sėdėjau ant seno akmens
Ir ryški bei šalta pilnatis
Švietė kelią link mano rudens
2009 m. gegužė
Mes, sese, esam šiuolaikinės raganos
Nors tik juokais pasiburiam iš tirščių
Dažniau po nugara paklodės negu samanos
Sapnuos tik ilgesingai trūksta kvapo miško viržių
Dar trūksta pilnaties pakibusios virš girios
Ir liepsnomis nakčia karštai bešokančių laužų
Net mūsų raudos nebe vilkiškos balsu, o tylios
Ir intuicija vis tirpsta kaip ledynai pamažu
Pasaulis ragina mus eit į išorę, į plotį, ne į gylį
Paviršiuj plūduriuot užuot panėrus į gelmes
Kūrėja mumyse retai prašnenka, dažniau tyli
Nors abejonėm, baimėm ją nutildom būtent mes
Dabar natūraliau iš lėto mirti nei gyventi
Mums trūksta ore deguonies, o aplinkoj spalvų
Nebemadinga būt kitokia, oriai po truputį senti,
Iškelti meilės, žmogiškumo svarbą virš daiktų
Ekranuos saldžiai ir vienodai šypsos lėlės
Reklamos aršiai šaukia: “Be naujovių tu – ne tu!“
Mes kartais lyg mažytės kvailos beždžionėlės
Arenos ratuose atbėgusios palinksminti kitų
Gal tik per Vėlines tarp bėgančių liepsnelių
Pasauly mirusių klajojam, sese, lyg jaukiuos namuos
Ir kapinės kaip podiumas gyvų ir mirusių suknelių
Su raganiškais pavadinimais ir datom antkapiuos senuos
2007 m. lapkritis
Esu tokia, kokia esu
Ir man atrodo – visai nieko
Aš kartais vyrus palieku
O kartais jie mane palieka
Dar kartais šoku ant stalų
Skaitau geras knygas po liepa
Aš noriu daug vienu metu
O būna, kad nenoriu nieko
Aš kartais vasara kvepiu
Ir jūra šėlstančia už kopų
Ir mašina pasiutusiai lekiu
Dainuodama už vairo ką tik moku
Aš nepagaunama žuvis tinklu
Žvaigždė nukritusi ant stogo
Aš taip beveik visus pasaulyje myliu
Kad negaliu linkėti nieko blogo
Per pilnatį taip atsitinka
Kad pilka vilke kaukiu
Ar bėgu ragana basom sniegu
Nes aukštakulniais bėgt nemoku
Aš medžių kalbą suprantu
Galiu pakalbint vėją, žiogą
Ir tiltu būti tarp dviejų krantų
Juo į gyvenimą atvesti žmogų
Su manimi retai ramu
Man periodiškai “nurauna stogą“
Tačiau esu ir vaistas nuo visų ligų
Galiu išgydyti netgi banalią slogą
Ir paukščiai suka manyje lizdus
Neatsižvelgdami, koks Lietuvoj sezonas
Tu mano akyse skaitai vaikų vardus
Garsai visi šiam aktui muzikinis fonas
Esu tokia, kokia esu
Ir aš jaučiu, kad mane tokią Dievas myli
Ir kiek dar būsiu čia žinot nesutinku
O ir orakulai užklausti tyli
2007 rugpjūtis
Evelinos namai 