ne.laiminga ne.pabaiga

“Jie susituokė ir gyveno ilgai bei laimingai.“
Iš pasakos

apie tokius mano senelė sakydavo: išsidraskė
kaip kad šašą nuo odos – plėšė skausmingai
(o jis jau buvo piktdžiugiškai įaugęs į kūną)
dužo arbatos servizai, skuteliais skriejo nuotraukos,
pusiau žirklės rėžė drabužius, paveikslus ir kilimus
lazeris naikino tatuiruotes, graveris – įrašus žieduos,
man – šuo, tau – katė, man – sūnus, tau – duktė
oras kambary aštrus kaip veidrodžio šukės
atspindi vienas kitą kreivom linijom, kampais
tik po tavęs, ne – tik po tavęs, o jei peiliu į nugarą
kalbama, kad jie dar šiandien taip tebestovi

2011 m. rugpjūtis

emigracija

Viskas netikra ir seniai nebėra kur sugrįžti.
O gal niekad nebuvo.. Ir nieko nebuvo.
Tik ši liūdna emigracija be pabaigos.
Be namų, be tėvynės. Tik kūnas.
Tik jo alkis ir troškulys
Nenumaldomai nuolat
Mus traukia
Klajot.

Be namų: be durų, be langų ir be sienų.
Lagamine talpiname savo gyvenimus.
Netikrumas – lyg kelioninis paltas,
Į kurį susisupę apsimetam šylą.
Laikyk prašau mano ranką
Nes šiame kelyje
Visa kita
Ištirpę.

 

2011 m. liepa

iki sudegant

Iki sudegant aš ją pažinojau
Buvo graži, aukšta, ilgaplaukė
Kartą teatre mačiau: plojo
Spektaklio pabaigos nesulaukus

Per pilnatis it styga įsitempus
“Ant nervinės krizės ribos, –
Sakydavo kiemsargis. – Nepakenktų
Geras vyras ir samtis sriubos“.

Jis nebuvo poetas. Bet mylėjo.
Pats pabūt už tą vyrą. Ji nematė.
Ir tą paskutinį kartą praėjo
Suliepsnojo staiga tarsi žvakė

Supleveno danguj ir išnyko
Nespėjom sudie pasakyt – taip staiga
Tik gėlėtą šilkinę skarelę paliko
Mums mačiusiems – kiek netikėta pabaiga

2010 m. spalis

taškas

Ir viskas. Baigta. Drėbtas taškas.
Kas pabaiga – kažko pradžia
Ate šampanui, rožėms, braškėms.
Ne su tavimi esu. Tačiau dabar ir čia.

Skendau, verkiau, kažką šaukiau,
Tačiau matyt ne tavo vardą.
Su tavimi ir be tavęs sunkiau –
Sakiau tau šitą šimtą vieną kartą

Aš bėgau. Tu iš paskos nespėjai.
Aš šokau. Tu likai namie gulėti.
Aš dainavau. O tu tylėjai.
Mylėtis tu norėjai. Aš – mylėti.

Tavęs norėjau. Tu norėjai miego.
Nelaisvėn paėmei, bet aš ne to prašiau
Pasaulio troškau, o tu tą rytą – nieko
Todėl šį tašką aš ir parašiau.

2008 m. vasaris

į vaivorykštę

Rytoj pavirsiu į vaivorykštę
Ir puslankiu apjuosiu dangų
Tačiau dabar keliu prie kelio nykštį
Stabdydama automobilį brangų

Nuvežk mane, ponuli mielas,
Pasaulio pabaigon arba į pradžią
Nuvežk tenai, kur gydo sielas
Arba tenai, kur eina viskas skradžiai

Aš noriu pamatyti, kas už horizonto
Patikrint žemės apvalumo teoremą
Sustot, kai mašinai prireiks remonto
Ir apmąstyti giliai laikinumo temą

Patikrinti, kuris aukščiausias kalnas
Ir išmatuoti jūrų sūrumą ir gylį
Atrast, kurioj šaly šilčiausias delnas
Kurioj šaly karščiausiai Dievą myli

Dar noriu pasėdėti ant pasaulio krašto
Pamosikuoti kojomis ant jo nerūpestingai
Išmokt hieroglifus ir Brailio raštą
Ir po kelionės tapt labai protinga

Tuomet spalvom virst kūną paprašyti
Pasiūlyti materijai dvasia patapti
Ir į vaivorykštę lengvai išsisklaidyti
Kaboti danguje kaip šypsniui dieną naktį

2007 m. spalis