Nerimas paukštuku virš širdies daužos
Suspausi tarp pirštų kauleliai suluš
Kur vakar buvo mūsų namas – laužas
Negesinai. Ne supermenas tu – žmogus
Varteliai lūžo, takelius žolė užžėlė
O šuliny nebe vanduo, tik smėlis
Tevaikštau aš balta, drungna it vėlė
Ir plunksnos sklaidos mūsų pagalvėlių
Sulimpa jos į du baltus sparnus
Ir link manęs artėja tarsi pultų
Gal žemėj vaizdas šiuo metu graudus
Bet skrist netrokštu, noriu tik prigulti
2010 m. balandis
Nepasakiau sudie. Gal neužteko laiko?
O gal lietus man liepė taip skubėti.
Mažais žingsneliais tarsi mažo vaiko
Prabėgo dienos. Kiaurai, lyg per rėtį.
Prisiminimai kaip šermukšnio uogos
Sužibo atminty tarsi anos palaukėj.
Senamiesty ant vieno namo stogo
Tavęs akim po miestą ieškau. Tebelaukiu.
2009 m. rugsėjis
Taip žaidėm mes – širdis daužydami
Tai nuostabus šis nuodėmės žaidimas
Nuplėšk jausmus tarsi drabužį nevaržydamas
Šis švento Vito šokis, šis mūsų lengvas pamišimas
Sustok akimirkai, sustok ir juokis, juokis
Nes mūs gyvenimas teatras, dar ir šokis
Netyčia susitikom, kaip netyčia išsiskyrėm
Į puikų namą jausmo krištolinio spyrėm
Tarp duženų vienas kitą grubiai žeidėm
Atleisk, šiandien neatmenu jau tavo veido
Naktis užslinko, saulė nusileido
Tik nesakyk, kad susitikome per klaidą
Ateis pavasaris ir jis pakeis šį speigą
Ir atsistojęs prie namų sakysi: “Labas meile,
Įleisk mane. Savęs man be tavęs taip gaila“
2007 m. gruodis
Pušyse pasiklydusių kūnų
Kvapas plaukia vienstiebiais laivais
Aistroje užsisupusi kliūnu
Tarsi vaikas kulniukais aukštais
Po svetainę pašėlusi sukas
Mano meilė viražais keistais
Ir dabar šitas namas tai rūkas
Kambariai mano virto raistais
Jie įtrauks mus į garmantį liūną
Skęsim ten su visais pažadais
Tu raminsi: “Brangioji, taip būna“
Ir išeisi prašvitus laukais
2007 m. kovas
Evelinos namai 