aš numirsiu miške, ne namie – ant miesto betono
tarp elektros laidais įsitempusių gatvių
teatrališkai alpsiu ant pirmo kely skruzdėlyno
mano siela krizens virš nulinkusio gluosnio
ir nė motais milijono kojelių kutenimai kūnu
ištempusi gyslas sukabins savo skalbinius boružė
gėlių elfai naktim dabinsis dantukų karoliais
viduržiemį gidas ekskursijai rodys į sniegą
cituodamas pasakas apie žėrinčius raganos plaukus
…ar jis glostęs mane, kad žinotų…
2010 m. birželis
Rytų vienuolis aukso drabužiu
Per sapno karalystę iriasi
O tu kaip Buda sėdi po medžiu
Ir žemė tau po kojom skiriasi
Išleisdama vidurnakčio vaikus
Lyg garą į vandens paviršių
Lyg medžiai išorėn sakus
Lyg miškas ant paklodės viržius
Tik tu vis sėdi kojas sukryžiavęs
Švenčiausias nusidėjėlis per amžius
Pavargęs mirtinai, nors nekeliavęs
Bevaisėm sėklom apsodinęs daržą
2010 m. vasaris
Sustingęs laikas. Čia nei praeities, nei ateities.
O dabartis – lyg šulinys, tik be vandens ir dugno
Kaip pasekmė, tačiau be aiškios priežasties
Įskriejanti netyčia it drugys į karštą ugnį
Mes pasiklydę. Ir mieste tarsi klaidžiam miške
Kur labirintais takas driekias nenuspėjamas
Esu kažkur kitur, bet tuo pačiu dabar ir čia
Ir medžių šakos man mojuoja tarsi keistos vėliavos
Einu į gylį. O galbūt neriu. Kaip kūdikis per gimtį
Aš šviesą ir gyvenimą geriu. Kaip tai nerimta
Dabar šeštadienis, jau pusė keturių. Ir švinta
Šitoj skylėj vis dar tamsu, tačiau aš užpučiu žibintą
2009 m. gruodis
Langinės girgžda kaip senelio batai
Kuomet apie namus jis eidavo it kaukas
Mėnulio ratas ir namų kvadratai
Suartas bulvėmis nubertas laukas
Arklys už kluono tarsi pasiklydęs
Pirmasis mano kelyje Pegasas
Sulūžusios kampe užmirštos slidės
Ant skiautės eilės – vaikiškos, nedrąsios
Gandralizdis ant seno tvarto kraigo
Laukinė obelis, po ja sūpynės
Glėby pasaulis, o tarp pirštų – laikas
Pabiręs kaip miške besirpstančios mėlynės
Takelis pieva iki ežero nubėga
Juo vakaras naktin nuslysta
Va toj šaly vaikystė mano miega
Ir ten aš kartais mintimis vis grįžtu
2009 m. spalis
Supuojasi vakaras šiltas
Ant medžių žalių palei mišką
Tarp mūsų – tik rankos kaip tiltas
Ir žvilgsniai užbraukiantys viską
Kas buvo lyg šiol pasakyta
Netaupant, išbarstant pavėjui
Sėdėsim kartu iki ryto
Kol laikas sugrįžt bus atėjęs
Į savo gyvenimą keistą
Į miestą nelaukianti mūsų
Kur sielos pamirštos, apleistos
Ir nuotraukos nutuptos musių.
2009 m. birželis
Evelinos namai 
