pavasaris pragare

Nebėra jau kelio atgal. Jis remontuojamas.
Po ženklu “plyta“ guli pernai žuvęs žiogas
Atvažiavai, senokai stovi, lauki jau
Ir šnabždesiais tavasis sklinda monologas

Ir kuždesiais, apsikabinimais byra vakaras
Toks šiltas, minkštas, švelniai violetinis
Ir šypsosi Liuciferis prie nuorodos “Čia – Pragaras“
Taip suokalbiškai tarsi senas patikėtinis

Lyg būtų laukęs būtent mūsų, būtent šiandien
Toks pasipuošęs, išsiprausęs ir frakuotas
Tai intymi pavasarinė mūsų trio šventė
Ir šypsos mėnuo, šitas Kazio Binkio idiotas*

* Berlynas aukštyn kojom dribso,
O mėnuo, senas idiotas,
Elektros viela pažabotas,
Šypso.
K. Binkis “Vokiškas pavasaris“

2010 m. kovas

šešėliai

Viršūnėmis ridenas baltas mėnuo
Drovus ir nedrąsus tarsi mergaitė
Šešėliai šliaužia ir ropoja sienom
Visas apylinkės kates išbaidę

Tamsiuos kampuos sugulę jaukiai
Pamišėliai dalinasi istorijom
Nuplėšus baimę tarsi slidžią kaukę
Lendu ir aš į šitą keistą teritoriją

Kur be taisyklių viskas ir be rėmų
Aliejiniais dažais išteptos rankos
Ir aš kaip tie šešėliai slystu siena
Išpiešusi raudonai tamsų dangų

Pamišėlius aš pritrenkiu istorija
Beprotiška, kad net be konkurencijos
Įklimpus čia lyg meduje, lyg molyje
Su negaliojančia ištrūkt licenzija

2009 m. gruodis

siluetas

Tarp vartų – moters siluetas
Juoda suknelė plakas vėjyje
Ir mėnuo apskritas čia niekuo dėtas
Kad į ją žiūrint ramuma užlieja

Laibi jos pirštai groja Grigą
Daina Solveigos liejasi tarp jų
Aplink lipni tamsa. Visi seniai užmigo
Nors mums abiems juk ir nereik kitų

Aš ją pažįstu šitiek metų
Ir ji mane aplanko – laukiama viešnia
Vienatve, sese mano, mylimiausia teta
Indigo vakarą užeik arbatos pas mane

 

2009 m. rugpjūtis