debesų patalai

Debesų patalai papilkėję
Nemazgoti jau tris amžinybes
Subangavo vos paliesti vėjo
Ir lašiukais į delną įžnybo

Bandė burti man didelį kelią
Ir beprotiškos meilės linkėjo
Čiupo kelti lengvutę suknelę
Ir paleidę kažkur nuskubėjo

Išsisklaidė lyg dūmas virš žvakės
Vaiskią dieną atvėrę kaip akį
Lyg dainavo kažką, lyg ką sakė
Orą virpinant sniego plaštakėms

O virš didelio didelio lauko
Suko ratą po rato lakūnas
Ir nors nekviečiau jo ir nelaukiau
Bet jei atnešė vėjas – lai būna

2009 m. lapkritis

lakusis smėlis

Kas žino, kas aš esu, aš keičiuosi ir keičiuosi.
R. M. Rilkė

Lakusis smėlis. Atklydęs vėjas.
Nulūžęs medis prie tuščio lauko.
Kažkas nutolsta. Kažkas artėja.
Mane užmiršo. Manęs nelaukia.

Kol kūnas juda tolyn, į priekį
Palikęs sielą tarp oro uostų
Stumiu vežimą naktų bemiegių
Prašau neklausk, ar nepabosta

Ar dar prisimenu, kurlink keliauju
Ar dar žinau, kaip vadinuosi
Lakiojo smėlio smiltelė saujoj.
Krentu. O kur? Gal sužinosiu.

2009 m. lapkritis

vaikystė

Langinės girgžda kaip senelio batai
Kuomet apie namus jis eidavo it kaukas
Mėnulio ratas ir namų kvadratai
Suartas bulvėmis nubertas laukas

Arklys už kluono tarsi pasiklydęs
Pirmasis mano kelyje Pegasas
Sulūžusios kampe užmirštos slidės
Ant skiautės eilės – vaikiškos, nedrąsios

Gandralizdis ant seno tvarto kraigo
Laukinė obelis, po ja sūpynės
Glėby pasaulis, o tarp pirštų – laikas
Pabiręs kaip miške besirpstančios mėlynės

Takelis pieva iki ežero nubėga
Juo vakaras naktin nuslysta
Va toj šaly vaikystė mano miega
Ir ten aš kartais mintimis vis grįžtu

 

2009 m. spalis

įkalinta

Tarp debesų pilkų ir žalio lauko
Esu įkalinta. Trys metai ir trys dienos
Tavęs nebekviečiu. Tyliu ir laukiu
Žinau – esu viena aš. Ir tu vienas

Tarp mūsų kelias, miestas, vandenynas
Dar buto sienos ir užuolaidos ant lango
Ant stalo – senos nuotraukos ir vynas
Ir it paukšteliai du užmigę – rankos

Ir akys dvi – pavargę nuo laukimo
Šiek tiek vilties, tikėjimo ir meilės
Ir juosta plyšta – neberodys salėj kino
Be reikalo stovėjom tokią eilę

 

2009 m. rugsėjis