sustingęs laikas

Sustingęs laikas. Čia nei praeities, nei ateities.
O dabartis – lyg šulinys, tik be vandens ir dugno
Kaip pasekmė, tačiau be aiškios priežasties
Įskriejanti netyčia it drugys į karštą ugnį

Mes pasiklydę. Ir mieste tarsi klaidžiam miške
Kur labirintais takas driekias nenuspėjamas
Esu kažkur kitur, bet tuo pačiu dabar ir čia
Ir medžių šakos man mojuoja tarsi keistos vėliavos

Einu į gylį. O galbūt neriu. Kaip kūdikis per gimtį
Aš šviesą ir gyvenimą geriu. Kaip tai nerimta
Dabar šeštadienis, jau pusė keturių. Ir švinta
Šitoj skylėj vis dar tamsu, tačiau aš užpučiu žibintą

 

2009 m. gruodis

labirintas

“Tu mano labirintas“, – pasakei. –
Aš iš tavęs pabėgti noriu“.
Bet štai ir vėl čia atėjai,
Ir vėl prie vartų mano stovi.

Neklaidinu tavęs dabar –
Gali išeit ir nebegrįžti.
Šnabždi nakty: “Truputį dar,
Dabar išeit man trūksta ryžto“.

Guodies, kad krūmuose žaliuos
Apsuko galvą labirintas,
Kad į mane klaidžiuos keliuos
Tu durų ieškai tartum girtas.

Apsvaigęs nuo keistų kvapų,
Tu ne žmogus – pati kelionė
Nenori bėgt, čia taip jauku –
Gyvent ir mirt – be abejonės.

Tu ilgas kelias į mane –
Patapt kitu save užmiršus
Tu labirinto viduje
Ir išėjimo ieškai pirštais.

2009 m. sausis