Vijokliai rudenį alsavo
Nuraudę it drovi mergaitė
Katė nusidrėbė nuo klevo
Kol paštininkas laišką skaitė
Nors ir ne jam jis buvo skirtas
Ne jam tie žodžiai surašyti
Ir smerkiantis Voltero biustas
Norėjo jam tai pasakyti
Tačiau sučiauptos vario lūpos
Nė žodžio taip ir neišspaudė
Katė ir vėl ant klevo supos
O paštininkas save baudė
Kalbėjo tris šventamarijas
Kad laiškas liko neįteiktas
O kitądien nuo ryto lijo
Čia Lietuva – tad nieko keisto
2009 m. gruodis
Evelinos namai 