Jau daug metų iš tikro nesijuokiau
Pilna džiaugsmo burna, iki užsimiršimo
Nebijodama klausimo: “Iš ko?“
Prieš veidrodį derinu šypseną
Matuojuos kaip per siaurą sijoną
Pro duris slysta vaikas. Jam truputį baisu
Sustingsta liesdamas rankeną
Sako: palauksiu kieme ant suolelio
Iki prosenelės laidotuvių dar visa valanda
2010 m. gegužė
Pernakt prilijo visą kiemą
Tu atplaukei keista gondola
Sulytas ir joje toks vienas
Šiek tiek atsitrenkei į tvorą
Pasiūlei plaukt kartu į jūrą
Žadėjai nuostabų saulėlydį
Šypsojausi aš tau už durų
Tu laukei mano kieme mėnesį
Neišėjau. Gal neįtikinai,
Kad verta su tavim išplaukti
Dingai ir akmenį širdin užritinai
Todėl ir šiandien tavęs laukiu
2009 m. liepa
Evelinos namai 