neprabudus

Atsikelti kasryt neprabudus. Kaip Buda
Po tuoju medžiu pirmąmet. Ir laukt
Nušvitimo kaip saulės virš šlapio ir rudo
Lauko. Neverkt, nesiskųst, tykiai kaukti.
Nešokt, nedainuoti. Kaip karstas šis butas,
Eglišakių kvapas aplink. Ir veidas it kaukė.
Gyvenimas visas – gana lėkštas etiudas
Ir rankraščio nėr – iš kišenės ištraukė.

2010 m. rugsėjis

Reklama

tarsi nieko nebūtų nutikę

Elkimės taip tarsi nieko nebūtų nutikę
Tarsi nebūtum sudaužęs širdies
Tarsi nebūčiau tavęs sulaužius

Tarsi ne aš tas naktis gailiai staugiau
Nei žmona, nei sesuo, nei draugė
Dabar ne žmogus – tik kaukė

Tarsi ne tu nagais žievėj mane raižei
Dabar šypsais sutrikęs. Sakai gaižiai:
“Mane dalim išrinkai, suaižei“.

O kur gi mes dabar tokie bevardžiai,
Beveidžiai ir beširdžiai esam
Tik mūsų alkani šešėliai braido rasą.

Ir kas iš mūsų liko, jeigu liko.

2010 m. balandis

gimę šokti

Pašok su manimi šią baltą dieną
Prieik ir pasakyk: “Aš gimęs šokti“
Mes šimtą metų šokome po vieną
Galbūt ir dviese galime išmokti

Virš seno parko krinta tingios snaigės
Ir kloja baltą kilimą po kojom
Kažkas prasideda, nors jau atrodė baigės
Šiandien mes tikim, vakar – abejojom

Rytoj, kas bus – abu nežinom
Dabar taip nuoširdžiai kažkur išplaukę
Maždaug tarp Amsterdamo ir Berlyno
Tarpukely išmėtę savo kaukes

2010 m. sausis

šešėliai

Viršūnėmis ridenas baltas mėnuo
Drovus ir nedrąsus tarsi mergaitė
Šešėliai šliaužia ir ropoja sienom
Visas apylinkės kates išbaidę

Tamsiuos kampuos sugulę jaukiai
Pamišėliai dalinasi istorijom
Nuplėšus baimę tarsi slidžią kaukę
Lendu ir aš į šitą keistą teritoriją

Kur be taisyklių viskas ir be rėmų
Aliejiniais dažais išteptos rankos
Ir aš kaip tie šešėliai slystu siena
Išpiešusi raudonai tamsų dangų

Pamišėlius aš pritrenkiu istorija
Beprotiška, kad net be konkurencijos
Įklimpus čia lyg meduje, lyg molyje
Su negaliojančia ištrūkt licenzija

2009 m. gruodis