rašiau

Rašiau tau visą naktį ilgą laišką
Teisingai kablelius, mintis dėliojau
Tu perskaitei ir pasakei, jog tau neaišku
Kodėl aš perrašiau romaną “Žemė po jos kojom“

Kodėl šešta pastraipa – Cveigo mintys
Ir Murakamio avys paraštėj bėgioja
Aš iš pradžių norėjau pulti, paskui gintis
Kad tai ne aš, o jie mane kartoja

Nes būtent aš esu tokia sena kaip piramidės
Ir klaidžioju iš paskos amžinajam žydui
Suvaidinau, prisipažįstu ir sakiau: “Suklydau
Aš pasidavus srautui velniško pavydo

Ir Markesą įpyniau, ir Moemą
Peleviną, O’Henrį, Kafką, Eliuarą
Pati nesu parašius nei novelės, nei poemos
Esu išsekusi kaip Rusija po pasaulinio karo“

2010 m. balandis

nuvilnijo

Nuvilnijo atodūsiais vakaras
Darniai plaukė pakrante skenduoliai
Ėjo moterys drąsios į karą
Traukė giesmę simbolišką uoliai

Liko vyrai rymoti prie lango
Ir aplipę vaikais tarsi obelys
Plaukė sesės kaip ežero bangos
Vėjy skraidė kvietimai į pokylius

Grįžo jų į namus gal tik keturios
Atsisėdo ant didelio suolo
Ir be meilės ištirpo lig vakaro
Nesulaukusios kviečiant į guolį

Ėjo metai kaip tąkart tos moterys
Vyrai jau ir užmiršo ko laukę
Tik prieš miegą kalbėdami poterius
Moters vardą garsiau Dievo šaukė

2008 m. liepa

perlipsiu

Elegantiškai perlipsiu lavoną
To, kurį šimtą metų taip mylėjau
Paslėpt jausmus? O gal patraukt į šoną?
Ar išsakyti, ką norėjau, bet tylėjau?

Per miestą pereit kaip per karą
Žvilgsniu iššaudant kokį tūkstantį
Ir bobulytės mane garsiai bara
Už mano būdą karštą, dūkstantį

O man gyvenimo taip ankšta, maža
Juoda suknelė vėjy sukas, šoka
Išdalinu save po jūrą ir po lašą
Nes duot galiu, o imt tik kartais moku

Bučiuoti moku vėl galvos netenkant
Ir veidą glostyt tarsi pirmą kartą
Vis švelniai pirštams kūnu slenkant
Prie laukiančių užeiti vartų

O kai išeisiu nakčiai baigiant darbą
Palikusi nejautriai vėl tave numirti
“Iki rytojaus“, – mesiu namo sargui
Ir tai sužadins elegantiško lavono viltį

2007 m. spalis

keliauju

Su vaikais ir daiktais po pasaulį einu
Kaip ta sraigė su kiautu keliauju
Kai atrodo, kad viskas – ramią vietą randu
Vėl pasideda viskas iš naujo

Nuolatos judesy, visą laiką kely
Batams virstant į visišką nieką
Ačiū Dievui už ašaras – plaukt jom gali
Kai paeiti jėgų nebelieka

Kai nelieka drąsos, kai spalvų nebėra
Visoms pievoms staiga nužydėjus
Pasakai tyliai sau, kad kare kaip kare
Ir pasisuki eiti prieš vėją

2007 m. rugsėjis