kaip aš be tavęs

Kaip aš be tavęs gyvenu?
Ne vietoj– kaip smėlis tarp pirštų
Seniai nesapnuoju sapnų
O kartai atrodo, kad mirštu

Aš kartais tave aptinku
Minioj judesių ir drabužių
Tuomet kaip maža sutrinku
Dingstu tarp garsių širdies dūžių

Tai, ką tau rašau – banalu
Už tai mane kritikai bara
Bet man taip rašyt malonu
Ir siųsti žodžius šiuos tau gera

Gyvent be tavęs taip ramu
Nors būtent ramybė man priešas
Gal bėgt nuo savęs iš namų?
Ar persipjaut ryt abu riešus?

Nors ne, tai ne mano dalia
Užbaigti šitaip ryšį tarp mūsų
Aš liksiu per amžius šalia
Ne kūnu, dvasia tyliai būsiu

 

2007 m. gruodis

į vaivorykštę

Rytoj pavirsiu į vaivorykštę
Ir puslankiu apjuosiu dangų
Tačiau dabar keliu prie kelio nykštį
Stabdydama automobilį brangų

Nuvežk mane, ponuli mielas,
Pasaulio pabaigon arba į pradžią
Nuvežk tenai, kur gydo sielas
Arba tenai, kur eina viskas skradžiai

Aš noriu pamatyti, kas už horizonto
Patikrint žemės apvalumo teoremą
Sustot, kai mašinai prireiks remonto
Ir apmąstyti giliai laikinumo temą

Patikrinti, kuris aukščiausias kalnas
Ir išmatuoti jūrų sūrumą ir gylį
Atrast, kurioj šaly šilčiausias delnas
Kurioj šaly karščiausiai Dievą myli

Dar noriu pasėdėti ant pasaulio krašto
Pamosikuoti kojomis ant jo nerūpestingai
Išmokt hieroglifus ir Brailio raštą
Ir po kelionės tapt labai protinga

Tuomet spalvom virst kūną paprašyti
Pasiūlyti materijai dvasia patapti
Ir į vaivorykštę lengvai išsisklaidyti
Kaboti danguje kaip šypsniui dieną naktį

2007 m. spalis