dulkės ištrina

šio miesto dulkės ištrina mano veidą
nyksta kūno kontūrai šaligatviu einant
išsmilksta aukštyn, gyvate nuvingiuoja
čia vis mažiau, ten daugėjant ir plečiantis
pro vijoklius šelmiškai rožės šypsos
mašinose saldžiai miega vairuotojai
kojos ant vairo, mintys sapnų karalystėj
plaukiu šiltame dienos aliejuj lengvai
kažkada tai jau buvo – šie deja vu
kaip saulės žybsniai nuo stiklo šukės
eita, būta, jausta – į akis, į lūpas, į plaukus
lyg padegt norėdami kūną, kurio ir nėra
gyvate nuvingiavęs už debesies snaudžia

2011 m. gegužė

lengva kaip sapnas

Kodėl mirtis sunki?
Ji tarsi medžio sėkla
Įstrigusi į plaukus
Ja pasipuošusi eini
Gatve tarsi be jos
Ir medžiai plaukia
Pro šalį darniai eilėmis
Barstydami aplink lapus
Numirusius į žemę traukia

Kodėl mirtis sunki?
Ji lyg nukritęs lašas
Kurį prarado debesis
Praslysdamas pro šalį
Besvoris, abejingas
Jis niekad čia nebesugrįš
Ant skruosto džiūna lašas
Bejėgiškai sustingęs
Dabar tiktai kiti bekris

Kodėl mirtis sunki?
Kai skersvėjis paglosto
Užtrenkdamas namų duris
Kaip šilko skarele per kojas
Kaip mylimas – taip švelniai
Jis perbėga per kūną
Ir tu linksmai kvatojies
Mirtis lengva kaip sapnas
Lengva kaip pūkas, tarsi oras
Matai, ten ji? Ranka mojuoja

2010 m. spalis

akimirkos

Akimirkas pagaunu tinkleliu
Pro plyšelius pabėga spinduliai
Suskint į puokštę jas lengvai galiu
Bet vandenin jas merkti negerai

Jos tirptų, virstų rūku ar migla
Gal debesiu danguj praskrietų
Aš tokia pat esu. Ir jau visai ne ta
Neprognozuojama. Pati gamta prieš lietų

 

2009 m. rugsėjis

mano Dievas

Tai mano Dievas
Supas mo medžiu
Aš juoką jo
Nuo paryčių girdžiu
Tu man sakai,
Jog taip nebūna,
Kad Dievas nesileis
Į šitą liūną,
Tau taip tikėjimo
Kaskart pritrūksta,
Man Dievo angelai
Juokauja, dūksta.
Tau paukščiai paprasti
Danguj gyvena,
Ant balto debesies
Ne angelai plevena.
Man ženklus siunčia
Iš aukščiau,
O tu sakai:“Aš netikiu,
Nes nemačiau“.
Bet man svarbiau,
Kad juos širdim
Jaučiau.

2007 m. gruodis