Ar tu žinai, kad mes nemirsim?
Rytoj, poryt, po šimto metų?
Todėl į nieką ir nevirsim
Kitiems tos liūdnos graudžios natos.
Ne mūsų verks, ne mums jie melsis
Aplink karstus už daug auksinių
Tu tik užmigsi. Atsikelsi.
Ir lauksiu aš – vis dar blondinė.
Paimsiu vėl tave už rankos
Vos vos, lengvai, lyg nelaikyčiau
Aplink šešėliai tyliai slankios
Ir lies atsargiai lyg netyčia.
Tačiau jauku bus kaip vaikystėj
Prieš miegą pasakos beklausant
Mes nemirėm, mielasis, aš neklystu
Ir dar po taurę – balto, sauso
2008 m. rugsėjis
Evelinos namai 