sudeginom

83987646

Kartu sudeginom šį miestą
Nuo stogo ligi pamatų
Todėl dabar tarsi apsėsti
Mes ieškome namų kitų

Tu nori namo su kolonom
Ir gipso balto lipdiniais
Kad sienos būtų ne per plonos
Jas puoštų meno kūriniai

Man reikia vienišo namelio
Su išsvajota terasa
Kvapiųjų liepų šalia kelio
Kad juo prabėgčiau aš basa

Taip, ilgimės mes savo miesto
(Akmens neliko ant akmens)
Nes naktys po truputį vėsta
Ir netoli iki rudens

 

2009 m. rugpjūtis

esu kokia esu

as

Esu tokia, kokia esu
Ir man atrodo – visai nieko
Aš kartais vyrus palieku
O kartais jie mane palieka

Dar kartais šoku ant stalų
Skaitau geras knygas po liepa
Aš noriu daug vienu metu
O būna, kad nenoriu nieko

Aš kartais vasara kvepiu
Ir jūra šėlstančia už kopų
Ir mašina pasiutusiai lekiu
Dainuodama už vairo ką tik moku

Aš nepagaunama žuvis tinklu
Žvaigždė nukritusi ant stogo
Aš taip beveik visus pasaulyje myliu
Kad negaliu linkėti nieko blogo

Per pilnatį taip atsitinka
Kad pilka vilke kaukiu
Ar bėgu ragana basom sniegu
Nes aukštakulniais bėgt nemoku

Aš medžių kalbą suprantu
Galiu pakalbint vėją, žiogą
Ir tiltu būti tarp dviejų krantų
Juo į gyvenimą atvesti žmogų

Su manimi retai ramu
Man periodiškai “nurauna stogą“
Tačiau esu ir vaistas nuo visų ligų
Galiu išgydyti netgi banalią slogą

Ir paukščiai suka manyje lizdus
Neatsižvelgdami, koks Lietuvoj sezonas
Tu mano akyse skaitai vaikų vardus
Garsai visi šiam aktui muzikinis fonas

Esu tokia, kokia esu
Ir aš jaučiu, kad mane tokią Dievas myli
Ir kiek dar būsiu čia žinot nesutinku
O ir orakulai užklausti tyli

 

2007 rugpjūtis