Kitam gyvenime mylėsiu moterį,
Kuri supras mane iš pusės žodžio.
Dalinsimės juoda kava ir potyriais,
Skaitysime knygas be galo godžiai.
Žiūrėsime (jau nutarta) viena kryptim
Uogienę virsime, kai liūdesys užklys
Gyvensiu – ja, o ji – gyvens manim
Ganysime danguj baltas, minkštas avis
Auginsime priklydusius vaikus
Kurių nepasiges nei vienas iš tėvų
Ir plauks gyvenimas it pasaka saldus
Mėnuliui oriai šviečiant virš namų
2010 m. rugsėjis
Rašiau tau visą naktį ilgą laišką
Teisingai kablelius, mintis dėliojau
Tu perskaitei ir pasakei, jog tau neaišku
Kodėl aš perrašiau romaną “Žemė po jos kojom“
Kodėl šešta pastraipa – Cveigo mintys
Ir Murakamio avys paraštėj bėgioja
Aš iš pradžių norėjau pulti, paskui gintis
Kad tai ne aš, o jie mane kartoja
Nes būtent aš esu tokia sena kaip piramidės
Ir klaidžioju iš paskos amžinajam žydui
Suvaidinau, prisipažįstu ir sakiau: “Suklydau
Aš pasidavus srautui velniško pavydo
Ir Markesą įpyniau, ir Moemą
Peleviną, O’Henrį, Kafką, Eliuarą
Pati nesu parašius nei novelės, nei poemos
Esu išsekusi kaip Rusija po pasaulinio karo“
2010 m. balandis
Evelinos namai 