mirtis

83467879

Namai visų. Ir tolima kelionė.
Pradžia ir pabaiga. Diena. Naktis.
Šalta ir deginanti. Kaip tiesa. Kaip abejonė.
Taip. Ji tokia. Ji – tai mirtis.

Ji motiniškai suruošia vaikus savus į kelią.
Ji prideda mums lagaminą dovanų.
“Iki, sūneli“ ar “Iki, dukrele“,
O tu: “Sugrįšiu aš, trumpam tik išeinu“.

Paskui mirtis taip kantriai surenka po vaiką
Išbirusius po kaimus, miestus ir kelius
Tik mes užmiršę ją dar prašom laiko
Vis apeliuodami į jos jausmus kilnius

O gal tiesiog pasveikinkim sutikę mirtį
Sakykim švelniai tyliai: “Ave mortis“
Paimk mane. Ir Meilę. Ir Tikėjimą. Ir Viltį.
Žvakučių reiks. Tačiau jau ne ant torto.

2008 m. vasaris