Aš pamiršau tave tarp Londono ir Vienos.
Kavos puodelis nebeprimena bendrų rytų.
Nuo tol esu viena. O tu nuo tol toks vienas.
Nutrūko ši istorija, kur rašėme kartu.
Tu pamiršai mane tarp Romos ir Paryžiaus.
Ištrynei mano vardą ir paveikslą iš minčių.
Tu pastatei ant to, kas buvo marmurinį kryžių.
Abu pamiršome. Be ašarų ir be kančių.
2009 m. balandis
Mano siela lengva kaip drugelis
Nuplasnoja per kvepiantį šilą
Čia ne ašaros teka – upelis
Sudrėkina šį vakarą tylų
Man kelionė per laiką ir erdvę
Dovanota ryte vos užgimus
Riešutėlis toks mažas kaip kedro
Talismanas klajoklio likimo
Aš prisėsiu trumpam prieš kelionę
Įsiminsiu šį vakarą tylų
Palydės mane medžiai, ne žmonės
Tiek pasakantys, nors ir nebylūs
2008 m. gruodis
Sapne buvau plati kaip jūra
Skendau aš į save ir kylau
Kaip ašaros tos bangos sūrios
Per audrą garsiai šėlstu, po jos tyliu.
Tai skandinu, tai pasūpuoju,
Tai glostau, tai bloškiu į krantą
Bangom bandau pagauti kojas
Kol smėly raižai mano vardą
Aš užbraukiu jį vandens mostu
Tu visas į mane panyri
Tu alkanas be meilės, trokšti
Purslai į šonus tik pažyra
Ar nebijai būt paskandintas?
Nebeišplaukti? Grimzt į dugną?
Taip jau nuskendo koksai šimtas
Ir man dėl to tik kartais liūdna.
2008 m. lapkritis
Su vaikais ir daiktais po pasaulį einu
Kaip ta sraigė su kiautu keliauju
Kai atrodo, kad viskas – ramią vietą randu
Vėl pasideda viskas iš naujo
Nuolatos judesy, visą laiką kely
Batams virstant į visišką nieką
Ačiū Dievui už ašaras – plaukt jom gali
Kai paeiti jėgų nebelieka
Kai nelieka drąsos, kai spalvų nebėra
Visoms pievoms staiga nužydėjus
Pasakai tyliai sau, kad kare kaip kare
Ir pasisuki eiti prieš vėją
 |
2007 m. rugsėjis
Evelinos namai 