tavo sugrįžimas

man tavo sugrįžimas reikštų mirtį
ruduo ir pievoj lapai it pašėlę šoka
jie žalią spalvą nuo peizažo trina
o tavo jausmas – purvinas ir girtas
jaukus ir šiltas, bet kartu ir įžūlokas
po mano langu kaip šunelis trinas
sukrautos rymo tavo laiškų stirtos
sakai: “neberašyti tau aš nebemoku,
kai mėlynu ant balto – aš toks grynas,
laiškais aš pas tave einu kaip tiltu
mintyse sulendu gražiai į voką
išgerk pavakariais mane kartu su vynu
……taip elegantiškai kaip tu viena temoki…“

2011 m. spalis

Reklama

miestas žaidžia

šitas didmiestis niekad nemiega
tamsoje ausys gaudo mašinų ūžimą
po langais auga būsimas daugiaaukštis
jo statytojai karštu vandeniu budina maistą
kvapuose plaukiantys restoranai išspiria klientus
it budrūs sargybiniai stebi šviečiančios iškabų raidės
šaligatviai nubarstyti žmonėm – vienišom kriauklėm dugne
esu taip aukštai, kad gundo mintis perdėlioti visą pasaulį savaip
kiniškų šachmatų glotnūs mediniai skritulėliai su įrėžtais hieroglifais
miestas žaidžia partiją viena po kitos ir laimi štai jau daug tūkstančių metų

2011 m. rugsėjis

ne.laiminga ne.pabaiga

“Jie susituokė ir gyveno ilgai bei laimingai.“
Iš pasakos

apie tokius mano senelė sakydavo: išsidraskė
kaip kad šašą nuo odos – plėšė skausmingai
(o jis jau buvo piktdžiugiškai įaugęs į kūną)
dužo arbatos servizai, skuteliais skriejo nuotraukos,
pusiau žirklės rėžė drabužius, paveikslus ir kilimus
lazeris naikino tatuiruotes, graveris – įrašus žieduos,
man – šuo, tau – katė, man – sūnus, tau – duktė
oras kambary aštrus kaip veidrodžio šukės
atspindi vienas kitą kreivom linijom, kampais
tik po tavęs, ne – tik po tavęs, o jei peiliu į nugarą
kalbama, kad jie dar šiandien taip tebestovi

2011 m. rugpjūtis

ratas po rato

“Atsimeni? Tai buvo taip seniai ir tikriausiai ne kartą jau keitėme savo pavidalą, tik kad atmintis silpna“.
Iš K. M. Čiurlionio laiško mylimai

“tai ne tu, – man šaukei, – tu ne taip ir ne tą pasakytum,
ne taip per petį žiūrėtum, ne tavo čia išraiška, balsas,
skonis, kvapas, alsavimas“..

atrodė, dieve, tiek mylėta, taip mylėta – nuo viršugalvio
iki pat kojų tarpupirščių, viską užmiršus, be atilsio,
be sąmonės, net be sapnų..

dabar telefono ragelyje tavo balsas, kurį dar pažįstu
su tarp stygų prilipusiais – amžinai, visada, tu tik tu,
dėl tavęs viskas verta..

ir dar kažkas naujo, aštraus gerklę skaudžiai vis duria:
kodėl nebe mes, už ką laikinai, nejau šitai baigias,
jei taip – kas dar turi prasmės..

jaučiu, taip mums buvo ne kartą, sykiais ištinka – prisimenu.
dar negimus žvaigždėse surašyta, nors ne – gal iškalta,
ratas po rato susitinkam, kad vėl išsiskirtume..

2011 m. rugpjūtis

emigracija

Viskas netikra ir seniai nebėra kur sugrįžti.
O gal niekad nebuvo.. Ir nieko nebuvo.
Tik ši liūdna emigracija be pabaigos.
Be namų, be tėvynės. Tik kūnas.
Tik jo alkis ir troškulys
Nenumaldomai nuolat
Mus traukia
Klajot.

Be namų: be durų, be langų ir be sienų.
Lagamine talpiname savo gyvenimus.
Netikrumas – lyg kelioninis paltas,
Į kurį susisupę apsimetam šylą.
Laikyk prašau mano ranką
Nes šiame kelyje
Visa kita
Ištirpę.

 

2011 m. liepa

uždarė langą

kažkas viršuj per alsią naktį dūko
išsvaidė patalus baltus per visą dangų
pakilo vėjas, išnešiojo perregimą rūką,
duris uždarė, bet trankiai atlapojo langą

aksomo pievoj vartės nuogos laumės
akim kvatojos, lūpom rasą godžiai gėrė
kaip naktį dangų, dieną žolę versti bandė
pavakariais pavargo ir į vėsią upę nėrė

jinai priėjusi užvėrė atlapotą langą,
užuolaidą pataisė, popieriaus lapus pakėlė
vis į duris žiūrėjo – taip liūdnai ir vangiai
Tai padėtis be išeities“, – pasakė.
…………………..dar viskio įsipylė ir išgėrė.

2011 m. liepa

po laiško

 

Atsiduok, tegu tavo rankos atsimerkia tarytum akys
                                                                           Paul Eluard

Lyg lytėtum akim,
Uostum pirštais
Toks tas jausmas įaudrinęs

Visomis juslėmis
Visomis kūno linijom
Įelektrintos odos paviršium

“Tu kaip vėjas pavasario
Kiaurai mane perpūtei.
Dabar aš ligonis“, –
laiške parašyta.

2011 m. birželis

kad laike nepaklystum

Visi iškeliauja. Kas balne, o kas lovoj,
Su rožančiais rankose ir adatom venose,
Rimti, besišypsantys ar prasižioję.
Kas per prievartą, kas savanoriškai.
Nieko nelieka. Gyvenimo geismas –
Mažas driežiukas nutrūkusia uodega
Tarp plytų Italijos saulėje šildosi.

Valandas muša varpai,
Kad laike nepaklystum.

2010 m. birželis

kita aš

milijoninio miesto dvidešimt trečiam aukšte
(kai iš lifto išlipi – į kairę, o paskui – į dešinę)
sėdžiu prie juodo stalo, ant kurio krūva popierių,
kompiuteris, spausdintuvas, pora knygų, žirklės,
didelis puodas chrizantemų arbatos, seni bilietai,
kinų kalbos vadovėlis, aplūžęs geltonas pieštukas
galvoju apie tą kitą aš, kuri gyvena užmiesty
erdviame name su vos besutelpančiom knygom
durim į didelį sodą, įrėmintą senstančių medžių
saulė kur ne kur tik įsiskverbia, gula ant akmenų
ilsiuos žolėje ir galvoju apie tą kitą, kuri pajūry

2011 m. birželis

nešvankus eilėraštis

Kada nors parašysiu labai nešvankų eilėraštį
Nepadoriai gėdingą, su itin atvirom smulkmenom
Juo enciklopedijos vėliau iliustruos intymumo sąvoką
Vyrai, su kuriais aš miegojau, spėlios: “Ar tai aš – tas jis –
Pats pagrindinis herojus, kurio glėbyje tirpsta lyrinė veikėja?“
Kiekvienam jų sakysiu aišku, taip, turėdama omeny žinoma, ne

2011 m. gegužė