kai į mano namus sugužės visos apylinkės raganos
buvusios kordebaleto šokėjos ir jaunos išsišokėlės
<ilgais plaukais ir trumpais sijonais
trumpais plaukais ir ilgais sijonais>
kalbės garsiai, skambės aplink trys keturi kvartalai
istorijos liesis lengviau nei vynas iš parvirtusio butelio
<linksmų dienų ir liūdnų naktų
liūdnų dienų ir linksmų naktų>
<<
visos kažkieno motinos, dukros, kažkieno seserys,
kažkieno draugės ir žmonos, mylėtos ir mylimos,
ateityje nekart mylimosiomis būsiančios
<nepriklausančios niekam
ir nuo daug ko priklausomos>
aplink žaižaruos ir skambės, ir judės, suksis ratais,
pakampėse tyliai šnabždės savo paslaptis, juoksis,
svetainės centre gitara išraudos skaudžiai dainą
<“ragana, tu, ragana”, – girs/priekaištaus,
“ragana, aš, ragana”, – sutiks/abejos>
<<<
paryčiais išlakstys kiek pavargusios ir susivėlusios,
rasiu kelis pasiklydusius auskarus, lūpų dažus,
krūvą skarų, skardinę su nuorūkom, keletą knygų,
stiklo rutuliukų, senovinę sagę, paskubom parašytą raštelį
<dabar esu tuščia lyg senas futbolo kamuolys
ir pilna kaip rankas bešildanti pirštinė>

2011 m. gruodis

..šiąnakt sapnavau aš dainą..

nėra daugiau tokių kaip aš
ir trankos vėjas per šakas
išbelsdamas tą pačią dainą
kol pirštai čiuožia per rankas
ir karščio bangomis ateina
žinojimas, kad aš – ne aš

nėra daugiau tokių kaip tu
tarp šių beprotiškų naktų
kurios ateina ir praeina
tai atskirai, tai vėl kartu
mes girdime tą pačią dainą
ir supranti, kad tu – ne tu

nėra daugiau tokių kaip aš
nėra daugiau tokių kaip tu
ar aš – tai tu, ar tu – tai aš
kas pro duris dabar išeina?

2011 m. lapkritis

Viešpats tegul stebi mane ir tave, kai būsime vienas nuo kito atsiskyrę. Iš Biblijos

į tave per lašą, per rūką, per didinamąjį stiklą, per neapibrėžtą atstumą
į mane per sniegą, per miglą, per voratinklio šilką, per erdvę ir laiką
abiem akim atidžiai, vieną šiek tiek primerkus, trumpam užsimerkus
su atjauta ar meile, griežtai, taip pat reikliai, viliantis ir nieko nesitikint

dieną ir naktį, žiemą ir vasarą, kiekvienam žvaigždės plykstelėjime,
mėnulio pilnatyje, visuose saulėlydžiuose ir vandens raibuliuose,
tarp knygos eilučių, filmų titruose, priedainiuose ir paveiksluose,
intonacijose, litanijose, mantrose, choraluose, vaivorykštėse ir pašvaistėse

visur. visados. per amžius. tavo. mano. amen.

2011 m.  lapkritis

man tavo sugrįžimas reikštų mirtį
ruduo ir pievoj lapai it pašėlę šoka
jie žalią spalvą nuo peizažo trina
o tavo jausmas – purvinas ir girtas
jaukus ir šiltas, bet kartu ir įžūlokas
po mano langu kaip šunelis trinas
sukrautos rymo tavo laiškų stirtos
sakai: “neberašyti tau aš nebemoku,
kai mėlynu ant balto – aš toks grynas,
laiškais aš pas tave einu kaip tiltu
mintyse sulendu gražiai į voką
išgerk pavakariais mane kartu su vynu
……taip elegantiškai kaip tu viena temoki…”

2011 m. spalis

šitas didmiestis niekad nemiega
tamsoje ausys gaudo mašinų ūžimą
po langais auga būsimas daugiaaukštis
jo statytojai karštu vandeniu budina maistą
kvapuose plaukiantys restoranai išspiria klientus
it budrūs sargybiniai stebi šviečiančios iškabų raidės
šaligatviai nubarstyti žmonėm – vienišom kriauklėm dugne
esu taip aukštai, kad gundo mintis perdėlioti visą pasaulį savaip
kiniškų šachmatų glotnūs mediniai skritulėliai su įrėžtais hieroglifais
miestas žaidžia partiją viena po kitos ir laimi štai jau daug tūkstančių metų

2011 m. rugsėjis

“Jie susituokė ir gyveno ilgai bei laimingai.”
Iš pasakos

apie tokius mano senelė sakydavo: išsidraskė
kaip kad šašą nuo odos – plėšė skausmingai
(o jis jau buvo piktdžiugiškai įaugęs į kūną)
dužo arbatos servizai, skuteliais skriejo nuotraukos,
pusiau žirklės rėžė drabužius, paveikslus ir kilimus
lazeris naikino tatuiruotes, graveris – įrašus žieduos,
man – šuo, tau – katė, man – sūnus, tau – duktė
oras kambary aštrus kaip veidrodžio šukės
atspindi vienas kitą kreivom linijom, kampais
tik po tavęs, ne – tik po tavęs, o jei peiliu į nugarą
kalbama, kad jie dar šiandien taip tebestovi

2011 m. rugpjūtis

“Atsimeni? Tai buvo taip seniai ir tikriausiai ne kartą jau keitėme savo pavidalą, tik kad atmintis silpna”.
Iš K. M. Čiurlionio laiško mylimai

“tai ne tu, – man šaukei, – tu ne taip ir ne tą pasakytum,
ne taip per petį žiūrėtum, ne tavo čia išraiška, balsas,
skonis, kvapas, alsavimas”..

atrodė, dieve, tiek mylėta, taip mylėta – nuo viršugalvio
iki pat kojų tarpupirščių, viską užmiršus, be atilsio,
be sąmonės, net be sapnų..

dabar telefono ragelyje tavo balsas, kurį dar pažįstu
su tarp stygų prilipusiais – amžinai, visada, tu tik tu,
dėl tavęs viskas verta..

ir dar kažkas naujo, aštraus gerklę skaudžiai vis duria:
kodėl nebe mes, už ką laikinai, nejau šitai baigias,
jei taip – kas dar turi prasmės..

jaučiu, taip mums buvo ne kartą, sykiais ištinka – prisimenu.
dar negimus žvaigždėse surašyta, nors ne – gal iškalta,
ratas po rato susitinkam, kad vėl išsiskirtume..

2011 m. rugpjūtis