Kas žino, kas aš esu, aš keičiuosi ir keičiuosi.
R. M. Rilkė
Lakusis smėlis. Atklydęs vėjas.
Nulūžęs medis prie tuščio lauko.
Kažkas nutolsta. Kažkas artėja.
Mane užmiršo. Manęs nelaukia.
Kol kūnas juda tolyn, į priekį
Palikęs sielą tarp oro uostų
Stumiu vežimą naktų bemiegių
Prašau neklausk, ar nepabosta
Ar dar prisimenu, kurlink keliauju
Ar dar žinau, kaip vadinuosi
Lakiojo smėlio smiltelė saujoj.
Krentu. O kur? Gal sužinosiu.
2009 m. lapkritis
Evelinos namai 
O man ko tai šiandien priminė V. Giedros eiles..
jauku čia pas tave, ir pasikeitimai į gerą.
Dėkui 🙂 Vis dar pratinuosi – meniu pusėmis susikeitė, dar neįprasta