Vyrai įeina, išeina, įeina, išeina
Ir tada ji kurį laiką nelaukia
Įsčios ilsisi, tyli. Kartais kokią dainą
Ji niūniuoja. Ramybė jos kaukė
Žinau, kad jos vardas Marija
Ilgaplaukė, prisirpusiom lūpom
Bijojusi sako, dabar jau nebijo
Per tvorą matau – darže klūpo
Atrodo lyg meldžiasi prieš altorių
Tarp pirštų žemės grumstai byra
Vidudienio saulėj tokia besvorė
Prie durų rikiuojasi vyrai
“Marija, Marija, – jie šaukia. –
Nuplauk mums pavargusias kojas.“
Ji kyla. Atrodo, tik to ir telaukė.
Duris atidaro. Kvatojasi.
2009 m. spalis
Evelinos namai 
Taip ir mačiau aš šitą Mariją 🙂
Nuostabus eilėraštis… Tiesiog jauti Marijos jausmus..
Fiziškai man ji jutosi 🙂
Sitas tikrai toks apciuopiamas, lyg daug kartu matytas vaizdas. Ir toks moteriskas…