Nepasakiau sudie. Gal neužteko laiko?
O gal lietus man liepė taip skubėti.
Mažais žingsneliais tarsi mažo vaiko
Prabėgo dienos. Kiaurai, lyg per rėtį.
Prisiminimai kaip šermukšnio uogos
Sužibo atminty tarsi anos palaukėj.
Senamiesty ant vieno namo stogo
Tavęs akim po miestą ieškau. Tebelaukiu.
2009 m. rugsėjis
Evelinos namai 
kaip gera skaityt tave..
skaitau ir neramu kažko…
Lina, ir ko gi tas neramumas? 🙂
žinau kaip blogai nesudėlioti taškai :))
O kaip tau daugtaškių trejybė? 🙂
jau nebepatinka 🙂 man jie palieka vilties. o taškas turi būti taškas.
Ir dar vieną trejetą išformuoji – Meilę, Tikėjimą ir Viltį 😀
Tai kad nemanau, jog tas trejetas kam gero neša 🙂
Na kaip be jo, Lina 🙂 visa esmė tas trejetas.. kaip pasaulis be šitų dramblių, ant ko jam tada laikytis?
nesakau, kad visi trys nereikalingi. tiesiog kartais jū bendrystė – gryna besąmonė 🙂
Na žiūrėk:
Tikėjimas, kad viskas, kaip yra, taip ir turi būti.
Viltis, kad kas praplėšta bus susiūta.
Ir Meilė. Kuri keičia pasaulį.
Na ir kaip tau bendrystė dabar? 🙂
Aš su tavim sutinku. Tik sakau, kad ne visada viskas taip jau tobula nes su tuo trejetu.