Mažos kojos raudonais bateliais
Trinksi salsą, fokstrotą ir valsą
O po mėnesio krenta ant kelių
Ir paprašo sustot, nes nualso
Nes pavargo taip šokti be galo
O bateliai neleidžia sustoti
Įsikibus į ąžuolo stalą
Bando ji iš peties pakovoti
Sustabdyti šį amžiną šokį
Iki skausmo įsirėžė rankos
O pasaulis tik sukas ir juokias
Ir pašėlusią muziką trenkia
O bateliai nenori sustoti
Jie šokdina mažutę mergaitę
Ji prisiekia bet ką atiduoti
Už akimirką poilsio brangią
Ir bevardėje kalvėj už kaimo
Kalvis kerta virš batų raudonų
O tik šokti norėjo iš laimės
Tarp pavasario žydinčių sodų
Ir lelijom išraižytoj spintoj
Tarp krakmolytų ledo paklodžių
Slepias batai raudoni sutrinti
Ir natas iš toli gaudo godžiai
2009 m. kovas
Evelinos namai 
Skaidru tavuose virtualiuose namuciuose…ir eile isgyventos,skaidrios, trapios kaip ir tu pati, zemiskasis Angele, kaip tu gyvuoji? ML
Ačiū, Irena 🙂
va eilėraščiai ir pasakoja, kaip gyvenu 🙂