Tylu kaip lietui šiltam sėlinant
Slapta per miestą tarsi vagiui
Troleibusas į parką vėlinas
Po miestą vaikšto vienaragiai
Ant samanų sugriuvę kilimo
Septyni elfai geria vyną
Surengę man kuklutį tyrimą
Jau antrą valandą kankina
Jie klausinėja tarsi tetos
Per šermenis nutūpę namą
Atsimušu garsiom citatom
Undinėms šokant į fontaną
Ant balto žirgo joja princas
Ir nukrenta po mano kojom
Atrodo jis labai nerimtas
Nes net nukritęs vis kvatoja
Užaugusi “ant brolių Grimų“
Miegojau, laukiau šitiek metų
Ėjau nuoga širdim tarp minų
Tarp durtuvų ir tarp granatų
Tikėjau, kad mane išgelbės
Prisieks mylėt ilgai, “lig grabo“
Kvatojant jam sužlugo viltys
Parpuolęs jis mane prarado
Taip nerimtai tada atrodė
Kad Mendelsono negirdėjau
Aš greit išnykau vyšnių sode
Ir numiriau kiek pasėdėjus
2008 m. rugsėjis
Evelinos namai 