Jei mano saulė, jei dangus nukristų,
Palaidodami miestus po savim,
Ar šauktum Budą? Melstum Kristų?
O gal griuvėsiuos liktum su manim?
Jeigu išduočiau šimtą dešimt kartų,
Bet širdyje tiktai tave mylėčiau,
Ar neužtrenktum savo durų, vartų?
Nes nemaldaučiau aš, žiūrėčiau ir tylėčiau.
Jeigu išeičiau nieko nepasakius
Ir grįžčiau pas tave po dešimt metų,
Kas pasitiktų – nugara ar akys?
Ar tavo lūpos pasakas dar sektų?
Jei pažadėčiau visad tavo būti,
Jeigu prisiekčiau amžinai mylėti,
Ar nesakytum: “Lik sveika, vaikuti,
Aš pasivaikščiosiu, o tu čia palūkėki.“
2008 m. vasaris
Evelinos namai 