Naktis virš Vilniaus kabo tyliai
Žibintais ir langais žymėdama gatves
Kas antrame kieme kas nors ko nors nemyli
Tu tvirtini, kad štai manajame nemyli nieks tavęs
Tu man sakai, kad tau gyvenimas kankynė
Jei beldęs valandą atsitrenki į nebylias duris
Net šunį įsileidžia gailestingi į laiptinę
O aš esu laukinė ir beširdė moteris
Man reik kasdien kitos spalvos sijono
Many kasdien vis nuotaika kita
Kasnakt miegoti eičiau vis į skirtingą rajoną
Tik kad dabar finansų padėtis ne ta
Mes nesam šiandien tokie pat kaip buvom vakar
Aš už minutės jau kitas eiles kuriu
Kad neįbrisim dukart upėn herodotai šneka
Jiems prieštaraut nei noriu, nei galiu
Tik amžinas ir visagalis šypsosi dvasingai
Raitydamas ir tiesdamas mirtingiesiems kelius
Ir apie tai galvodama jaučiuosi ypatingai
Šimtais eilėraščius kepu lyg sausainius
2007 rugsėjis
Evelinos namai 