kai atsiranda laiko paklausyti, ką širdis dainuoja,
ant popieriaus kaip vilnys išplaukia eilutės
ir raidės posmus už mane dėlioja, o juos sudėjusios rimuoja
aplinkui lakstant valandoms, sekundėms bei minutėms
ir laikas atsipūtęs man iš lėto pasakoja apie ilgesį
apie daugybę neįvykusių susitikimų ir kelionių
ir apie tai, ko iš manęs jis laukia, ko dar tikisi
o tikisi tai daug, daugiau nei liko laiko man be abejonių
kaip teptuku ranka piešiu aš horizonto plačią liniją
tenai, šventai tikiu, tasai padūkęs laikas nuteka
įsivaizduojamu laivu į jį įsivaizduojamom nėrim ir minijom
įsivaizduojamai plaukiu į ramų, manęs laukiantį užutėkį
2007 rugpjūtis
Evelinos namai 