Rugsėjis 29, 2009
Kaip sauja pelenų pakliuvus vėjo gūsin
Kaip laivas pasimetęs vandenyne
Aš pasiklysiu metuos. Bet buvau, esu ir būsiu.
Ir tapsiu subtiliai besenstančia kaimyne
Hamake leisiu laiką sau po vyšniom
Kvepės žiema ir šalčiais mėtų arbata
O žvaigždės tokios aštrios, tokios ryškios
Vis degs. Gal uodega pavizgins kometa
Virš ežero pakils aksomo rūkas
Aš nemiegosiu – aš ilgai ilgai budėsiu
Tarp rankų – tavo senas atvirukas:
“Norėjau dar mylėt tave. Bet jau nespėsiu”
2009 m. rugsėjis
Gegužė 17, 2009
Niekas taip manęs nemylės
Kaip tie toliai, kuriuos nebuvau
Niekas taip ilgesingai nekvies
Nors tenai tik sapnuos keliavau
Visos šalys ilgėjos manęs
Kvietė gerti iš jų vandenų
Pildyt savo visas svajones
Sapnuose aš šaukiau: “Ateinu!”
Tačiau dieną vis keitė naktis
Aš sėdėjau ant seno akmens
Ir ryški bei šalta pilnatis
Švietė kelią link mano rudens
2009 m. gegužė
Kovas 12, 2009
 |
 |
Aš tave visą atiduočiau
Ir dar – rojalį dovanų
Nosinėle tik pamojuočiau
Ir dingčiau dviračiu senu
Jei ji tave labiau mylėtų
Tave ji gautų iš manęs
Su nuotraukom dienų saulėtų
Ir dar pridėčiau svajones
Jei jai tavęs labai reikėtų
Nebūtų gaila atiduot
Stovėčiau aš viena per lietų
Ir niekas neišdrįstų guost
Įteikčiau jai tave kaip prizą
Už pirmą vietą tarp visų
Bet tu juk jai esi kaprizas
Desertas po sočių pietų
Todėl nepyk – neatiduosiu
Nesidalinsiu aš su ja
Rojaliu Haidną mums pagrosiu
Kol tu užmigsi naktyje
2009 m. kovas
Vasaris 10, 2009
Moteris išblyškusia širdimi
Įsileidžia naktį į savo rūbus.
Paul Eluard “Mano meilės širdyj”
Liejas vynas ir juokiasi moterys
Šventė skamba per miestą tranki
Tik vienišė prieš miegą su poteriais
Guodžias tuo, kad per daug išranki
Kad mylėta be galo, be krašto
Ir dainuota lig pat paryčių
O dabar prieš akis Šventas Raštas
Nesigirdi naktinių svečių
Jaunos dienos prabėgo lyg vejamos
Nors ji bandė bėgles pasičiupt
Prašo: “Darkart pašokt per gyvenimą
Ir numirt lig pirmųjų gaidžių”
2009 m. vasaris
Sausis 16, 2009
Plaukai taikiai slysta per veidą
Ties bučiniu saldžiu, rytiniu
Mėnulis vis leidžias ir leidžias
Ir slepiasi šmėklos naktinės
Jos įlenda namo palėpėn
Įsirausia skrynion medinėn
Ir svaigiai pražydusios liepos
Vėl susuka galvas blondinėm
Jos eina iš proto žingsneliais
Gracingais kaip cirko gyvūnai
Ir lengvos šilkinės suknelės
Atidengia puikų jų kūną
Jos nori mylėt ir mylėtis
Jų norai lengvi kaip balionai
Diena aušta jaukiai saulėta
Savaitgalis prieš šventą Oną
2008 m. liepa
Sausis 13, 2009
Ir viskas. Baigta. Drėbtas taškas.
Kas pabaiga – kažko pradžia
Ate šampanui, rožėms, braškėms.
Ne su tavimi esu. Tačiau dabar ir čia.
Skendau, verkiau, kažką šaukiau,
Tačiau matyt ne tavo vardą.
Su tavimi ir be tavęs sunkiau -
Sakiau tau šitą šimtą vieną kartą
Aš bėgau. Tu iš paskos nespėjai.
Aš šokau. Tu likai namie gulėti.
Aš dainavau. O tu tylėjai.
Mylėtis tu norėjai. Aš – mylėti.
Tavęs norėjau. Tu norėjai miego.
Nelaisvėn paėmei, bet aš ne to prašiau
Pasaulio troškau, o tu tą rytą – nieko
Todėl šį tašką aš ir parašiau.
2008 m. vasaris
Sausis 12, 2009
Jei mano saulė, jei dangus nukristų,
Palaidodami miestus po savim,
Ar šauktum Budą? Melstum Kristų?
O gal griuvėsiuos liktum su manim?
Jeigu išduočiau šimtą dešimt kartų,
Bet širdyje tiktai tave mylėčiau,
Ar neužtrenktum savo durų, vartų?
Nes nemaldaučiau aš, žiūrėčiau ir tylėčiau.
Jeigu išeičiau nieko nepasakius
Ir grįžčiau pas tave po dešimt metų,
Kas pasitiktų – nugara ar akys?
Ar tavo lūpos pasakas dar sektų?
Jei pažadėčiau visad tavo būti,
Jeigu prisiekčiau amžinai mylėti,
Ar nesakytum: “Lik sveika, vaikuti,
Aš pasivaikščiosiu, o tu čia palūkėki.”
2008 m. vasaris
Gruodis 23, 2008
 |
Savaitgalį mieste gražiai palijo vyrais
Jie krito iš dangaus lengvai ir vikriai
Juos gaudė moterys – kitaip jie būtų mirę
Mylėt žadėjo aistriai, amžinai ir stipriai
Įkurdino namuos ir rūpinos be proto
Šie augo, skleidėsi kaip keistos gėlės
Gražaus balselio buvo, taisyklingo stoto
Suaugusių mergaičių gyvos lėlės
Tik vieną dieną parke saulės švietė
Taip skaisčiai – kaip tik kartą metuos
Ir vyrai išgaravo antrų pusių nepakvietę
Paliko liūdnos našlės prie šaltos arbatos
Po metų susirinkusios į lietaus šokį
Ir nusimetusios juodus drabužius
Jos vėl paprašė siųsti liūtį lygiai tokią
Ir nuo jų prašymų mama gamta palūžo
2007 m. lapkritis
Gruodis 18, 2008
Elegantiškai perlipsiu lavoną
To, kurį šimtą metų taip mylėjau
Paslėpt jausmus? O gal patraukt į šoną?
Ar išsakyti, ką norėjau, bet tylėjau?
Per miestą pereit kaip per karą
Žvilgsniu iššaudant kokį tūkstantį
Ir bobulytės mane garsiai bara
Už mano būdą karštą, dūkstantį
O man gyvenimo taip ankšta, maža
Juoda suknelė vėjy sukas, šoka
Išdalinu save po jūrą ir po lašą
Nes duot galiu, o imt tik kartais moku
Bučiuoti moku vėl galvos netenkant
Ir veidą glostyt tarsi pirmą kartą
Vis švelniai pirštams kūnu slenkant
Prie laukiančių užeiti vartų
O kai išeisiu nakčiai baigiant darbą
Palikusi nejautriai vėl tave numirti
“Iki rytojaus”, – mesiu namo sargui
Ir tai sužadins elegantiško lavono viltį
2007 m. spalis
Kalėdų mugė