valsas

Rytas kankinio mirtimi miršta
Rausvais atspindžiais išgaruoja
O saulė spigina pro pirštus
Trečiam aukšte kas valsą groja

Balandžiai sukas piruetais
Virš padėvėto čerpių stogo
Tas valsas toks švelnus ir lėtas,
Ar kambary kas nors ir šoka?

Gatve berniūkščiai trys prabėga
Jie keikiasi net ausys linksta
O natos krenta tarsi sniegas
Keli akordai – ir pradingsta

 

2009 m. spalis

 

sena stotis

Aš mirtį savyje nešioju
Kažkur tarp inkstų ir širdies
Kaip apgamą dešinės kojos
Kaip randą virš kairios akies

Kaip vaiką motina ant rankų
Kaip gėlą, džiaugsmą atminty
Ji moneta šaltai sužvanga
Riedėdama tuščioj stoty

Kuri nebeveikia jau amžių
Nebesulaukia traukinių
Jos sienų teptuku nedažo
O salėj nerenka vinių

Iškritusių iš senų sienų
Išbirusių kaip pažadai
Išeiname visi po vieną
O dienos žudo kaip nuodai

 

2009 m. gegužė

 

sese

Neverki, sese – mums šypsosis saulė
Kaip cukrus debesys ištirps danguj
Šiek tiek iš laimės girtos po pasaulį
Basom, šlapiais plaukais lietuj

Su saule lyja – taip keistai atrodo
Ir šaukiam, kad karaliau, duonos neturi!
Mes tokios šlapios ir lietuj vienodos
Kad peršalsim ir sirgsim švelniai vis bari

Mus gimdė motinos skirtingos
Ir ne tie patys buvo mūs tėvai
Bet tas ryšys tarp mūsų ypatingas
Mums ir tylėti, ir kalbėt gerai

Širdim jaučiu – žinau, kada numirsi
Tuomet numirs dalis manęs
Bet po mirties mes į tą patį virsim
Į ką? Nepyk, bet nežinau kol kas

 

2009 m. vasaris

 

padovanok

Padovanok man mirtį ir gyvenimą
Supink abu į vieną darnią puokštę
Buvimą be šio alkio, virsmo, nerimo
Įkalink vieną akmens aukštam bokšte

Kad aš pro langą pievą tematyčiau
Kaip keičias žiedas šito žalio kilimo
Kad neužklystų tyčia ar netyčia
Nei priešas ir nei draugas mylimas

Ir neišleisk kaip gailiai beprašyčiau
Nors tu žinai – prašyti aš nemoku
Va taip gyvenčiau ir numirčiau šičia
Ant akmenų zuikučiams saulės šokant

 

2008 m. lapkritis

 

nemirsim

Ar tu žinai, kad mes nemirsim?
Rytoj, poryt, po šimto metų?
Todėl į nieką ir nevirsim
Kitiems tos liūdnos graudžios natos.

Ne mūsų verks, ne mums jie melsis
Aplink karstus už daug auksinių
Tu tik užmigsi. Atsikelsi.
Ir lauksiu aš – vis dar blondinė.

Paimsiu vėl tave už rankos
Vos vos, lengvai, lyg nelaikyčiau
Aplink šešėliai tyliai slankios
Ir lies atsargiai lyg netyčia.

Tačiau jauku bus kaip vaikystėj
Prieš miegą pasakos beklausant
Mes nemirėm, mielasis, aš neklystu
Ir dar po taurę – balto, sauso

 

2008 m. rugsėjis

 

mirtis

Namai visų. Ir tolima kelionė.
Pradžia ir pabaiga. Diena. Naktis.
Šalta ir deginanti. Kaip tiesa. Kaip abejonė.
Taip. Ji tokia. Ji – tai mirtis.

Ji motiniškai suruošia vaikus savus į kelią.
Ji prideda mums lagaminą dovanų.
“Iki, sūneli” ar “Iki, dukrele”,
O tu: “Sugrįšiu aš, trumpam tik išeinu”.

Paskui mirtis taip kantriai surenka po vaiką
Išbirusius po kaimus, miestus ir kelius
Tik mes užmiršę ją dar prašom laiko
Vis apeliuodami į jos jausmus kilnius

O gal tiesiog pasveikinkim sutikę mirtį
Sakykim švelniai tyliai: “Ave mortis”
Paimk mane. Ir Meilę. Ir Tikėjimą. Ir Viltį.
Žvakučių reiks. Tačiau jau ne ant torto.

2008 m. vasaris

 

jei mirsim

Jei mirsim šiandien, tu – į nušvitimą
Aš nemanau, kad ten mane įleis
Pasidažau blakstienas prieš vitriną
Teisėjai puošnią gal švelniau nuteis

Suknelės klostės glosto kojas
Išdykęs vėjas lenda kur nereik
Trys kryžiai taip baltai nuo kalno moja
Šnabždėdami ir kviesdami: “Užeik”

Esu laisva per miestą kaip per šventę
Ir žmonės tai ryškėja, tai išnyksta iš akių
Aš tyliai paprašysiu dar truputį pagyventi
Pabūti atskirai. Paskui pabūt su tavimi sykiu

 

2008 m. vasaris

 

žaidžiame dievus

Mes žaidžiame dievus
Ir keistas šis žaidimas
Krauju žymėtas sutarimas
Kuris kurį užmuš
Na ir kurio užims namus

Jis svetimu krauju žymėtas
Mūsiškis parašams netinka
Man tau paaiškint sudėtinga
Bet tavo pernelyg žemėtas
Na ir tekėt upe per lėtas

O mano gi vis kunkuliuoja
Kai veržias – cypia ir dejuoja
Nesumaišysi abiejų
Ir patirties tam neturiu
Kautynės pusė keturių?

Susirenkam pažaist dievų?
Saulėkaitoj prie krioklio
Dievai juk sprendžia likimus
Mes apsiviję kaip vijokliai
Ir tik mirtis, tik ji skirs mus

2008 m. sausis

 

kas beldžia

  

 

 

 

 

Jei ta, kas šiandien beldžia į duris – mirtis
Jos tavo akys, tavo pirštai
Ir nevilnietiška tartis

Pasvarsčius – mirti man gerokai per anksti
Šiandieną kapinėse tiršta
Todėl kol kas išeis kiti

Šiandien aš elegantiškai kitų gedžiu, todėl švenčiu
Kai tie kiti aplinkui miršta
Ir žemėje mažiau svečių

 

2007 m. lapkritis

 

nenurimt niekada

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Nei dienos be mirties
Nei minutės be oro
Nei nakties be minties
Nei sekundės be noro

Tris dienas be vandens
Visi metai be karo
Nuo žiemos lig rudens
Iš namų lyg nuo maro

Bėgt devynis metus
Tarsi vytų be saiko
Susirasti kitus
Ir pabėgt pirma laiko

Nenurimt niekada
Siaučiant vėtrai prie tako
“Neramiam vandeny
Gyvenu!”, – ji man sako

 

2007 rugsėjis