Marija

Vyrai įeina, išeina, įeina, išeina
Ir tada ji kurį laiką nelaukia
Įsčios ilsisi, tyli. Kartais kokią dainą
Ji niūniuoja. Ramybė jos kaukė

Žinau, kad jos vardas Marija
Ilgaplaukė, prisirpusiom lūpom
Bijojusi sako, dabar jau nebijo
Per tvorą matau – darže klūpo

Atrodo lyg meldžiasi prieš altorių
Tarp pirštų žemės grumstai byra
Vidudienio saulėj tokia besvorė
Prie durų rikiuojasi vyrai

“Marija, Marija, – jie šaukia. –
Nuplauk mums pavargusias kojas.”
Ji kyla. Atrodo, tik to ir telaukė.
Duris atidaro. Kvatojasi.

2009 m. spalis

 

uogos

O lūpos dvi prisirpę uogos
Jas nuraškysiu savo lūpom
Ir rankos šiltos, reiklios, nuogos
Kažkur pasislėpė po rūbais

O saulė švietė virš galvos
Skanus auksinis dangaus blynas
Išgerti auštančios kavos
Mus pakvietė vidun kaimynas

Ir rankos dingo it žuvis
Išslydusi iš rankų žvejui
Mane praleidai pro duris
O pats bėgte per šlapią veją

Po vyšnia suglaudei rankas
Ir uogų krito lyg per audrą
Pro kylančias žalias šakas
Akim tu mano žvilgsnį gaudai

2009 m. spalis

 

sutirpsim

O mes sutirpsim lietuje
Neliks akių, blakstienų, pirštų
Pradings ir rankos mūs, deja
Ir lūpos nyks besakant: Mirštu..

Šaligatviais nubėgsim mes
Linksmom upelėm vandenynan
Purslais ištaškę svajones
Ir meiles paskandinę vyne

 

2009 m. rugsėjis

 

vynuogė

Suspaudžiu vynuogę tarp lūpų
Jos formos tobulos ir minkštos
Dalis manęs tiesi, kitoji – klupo
Nematomą rožančių varsto pirštai

Aš nusidėjau šimtas vieną kartą
Esu kalta, kartojau mea culpa
Manęs nei teist, nei gelbėti neverta
Iškart sušaudyt aušroje prie stulpo

Gulėčiau saulėje tarsi nemirus
Tarsi gyva šypsočiausi aš dangui
Girgždėtų durys varstomos ant vyrių
Ir žmonės rinktųsi be galo brangūs

Jie graudžiai verktų ir labai liūdėtų
Prašytų dangų nors trumpam grąžinti
Lietus lengvutis prasidėtų
Šlapia gulėčiau, bet jau pripažinta

Tokia fantazija mane sušildo
Abidvi dalys vėl susijungia į vieną
Ir leidžiu vandeniu aš vynuoges nuo tilto
Galėčiau šitaip laiką leisti visą dieną.

2008 m. lapkritis

 

saulėlydžiai

Saulėlydžiai veda iš proto
Pakrantės bangas ir medūzas
Neblaivūs rimti poetai
Po kopas gainiojas mūzas

Bohemiškos lėtos senmergės
Iš lėto vysta ant smėlio
Jų akys juodos it gervuogės
Įsisiurbia vakaro mėlin

Jos traukia galaktikas tūkstančiais
Vilioja iš Marso vyrus
Jų sielos neramios, dūkstančios
Tik šypsenos nusivylusios

Jų rankos glosto dar nesančius
Ir lūpos sako “per amžius”
Juk kaltos tos dienos taip lekiančios
Ir laikas veidus paglamžęs

2008 m. liepa

 

prie stalo

Prie stalo trapi mūsų laimė sėdėjo
Ji švelniai šypsojos gal mums, o gal sutemom
Grindim link manęs karoliukai riedėjo
O aš maniau, kad mes vakar juos sutrypėm

Tada, kai jausmus tarsi popierių plėšėm
Kai širdį dalinom perpus ir per keturis
Kai savo jausmus taip, kaip skalbinius viešinom
Ir šaukėm, kad jų jau nei vieno nebeturim

Žadėjom sugrįžti į savo gyvenimus
Prisiekėm daugiau niekada nemylėti
Tuomet mūsų lūpos ir dingo iš nerimo
Nes tiek primelavus belieka tylėti

Tyloj pamažu apkabino mus vakaras
Pasiūlė po mūšio pailsėti truputį
Užgesti trumpam ir vėl šviest kaip ugniakuras
Dienų upei tekant į amžiną būtį

2007 rugsėjis