rytas. naktis

Vandens stiklinėj skęsta rytas
Sunkus, atšalęs ir beskonis
Pro langą jau atidarytą
Viens paskui kitą veržias žmonės

Diena it pernokusi kriaušė
Lipni, patežusi, sultinga
Ją tarp delnų viens, du sutraiškai
Ir pirštai į minkštimą sminga

Šio vakaro papiltas vynas
Ties horizontu išsiliejo
Ir prisukamas apelsinas
Į frontą vakarų riedėjo

Naktis juodos kavos kartumo
Be cukraus. Bomba kofeino
Sprogimas cigaretės dūmo
Rūku pavirtęs virš beržyno

 

2009 m. lapkritis

 

pro langą

Atrodo, su visais stiklais
Pro uždarytą langą.
Jei ne bangos
Nuslūgstančios į jūrą
Vakarais lėčiau nei dieną
Kylančios į dangų
Ir jei ne juokas
Ne many, toliau
Toks giedrą žadantis
Zuikučiais saulės
Juos rankos mostu nuvijau
(Ar taip lengvai
Nubėgtų saulės kiaulės?)
Išleisčiau pro namų duris
Nekviestą, nemylėtą svečią 
Tačiau tikrai žinau
Pro langą liptų jis
Gal du kartus pro šalį
Bet pavyktų trečią.

2009 m. spalis

 

įkalinta

Tarp debesų pilkų ir žalio lauko
Esu įkalinta. Trys metai ir trys dienos
Tavęs nebekviečiu. Tyliu ir laukiu
Žinau – esu viena aš. Ir tu vienas

Tarp mūsų kelias, miestas, vandenynas
Dar buto sienos ir užuolaidos ant lango
Ant stalo – senos nuotraukos ir vynas
Ir it paukšteliai du užmigę – rankos

Ir akys dvi – pavargę nuo laukimo
Šiek tiek vilties, tikėjimo ir meilės
Ir juosta plyšta – neberodys salėj kino
Be reikalo stovėjom tokią eilę

 

2009 m. rugsėjis

 

pasaulis sumažėjo

Pasaulis mano sumažėjo
Dabar tik kambarys su langu
Užuolaidą paglostė vėjas
Pakilo aitvaras į dangų

Gatve prabėgo šešios katės
Jas nusivijo trys vaikai
Saulėlydis tarsi gyvatė
Mane suspaudė taip tvirtai

Kad pajudėt nebegalėjau
Ir netgi nieko pasikviest
Vėl išdidžiai pakilo vėjas
Ir mėnuo štai pradėjo šviest

Taku baltu naktis atėjo
Dosniai barstydama žvaigždes
Prieš mano langą – ši alėja
Ir ten ramiai ganau kates

Juodas kates, kurios atėjo
Dainų dainuoti po žibintais
Tokiom naktis su tokiu vėju
Kai žvaigždės lyg lašai vis krinta

 

2009 m. rugpjūtis

 

vakaras

Voratinkliu apgaubia vakaras
Pagauna minkštai ir taip jaukiai
Eilėraščių šįvakar nekuriu
Ir niekas manęs nebelaukia

Kažkur ant akmens šalia upės
O gal ir namie palei langą
Būrelis balandžių sutūpęs
Pakyla staiga į padangę

Ir gęsta lyg žiežirba vakaras
Tamsoj žiba žvaigždės karoliais
Ir šiltas, degąs dar ugniakuras
Parves vėl namo tave, broli

 

2009 m. liepa

 

nieko nekviečiau

 

 

 

 

 

Aš nieko nekviečiau, nešaukiau,
Nelaukiau lange, nebudėjau.
Tuščiais į dangų šoviau
Ir net gi tai nepadėjo

Nudėti pakibusio nerimo
Lyg pikto ir svetimo paukščio
Gitaros stygas švelniai derinu
Ant seno niūraus devynaukščio.

 

2009 m. birželis

 

fontanai aikštėje

Fontanai tryško aikštėje didžiulėj
Ir jų pursluose deimantai žėrėjo
Sargyboj saulė pakeitė mėnulį
Per miestą rytas išdidžiai praėjo

Užuolaidas nutraukė, langus atidarė
Įleido dieną į namus kaip vėjo gūsį
Tiek daug gyvenimo aplinkui – visos marios
Atrodė, visada išplauksi, nepražūsi

Štai tokią dieną taip norėjosi gyventi
Rieškučiomis išgerti visą šviesią dieną
Iki pat dugno ją švariai išsemti
Nors ne – palikt lašelį rytdienai nors vieną

 

2009 m. balandis

 

pusėtinas rytas

Toks pusėtinas rytas už lango
Vėjas šuorais gaivina medžius
Ir duris tau atvertas vis tranko
Jis dvejoja, ar leist į svečius

Vėjas atnešė žinią neaiškią
Šifravau ją savaites penkias
O paskui – nuo palangės tau laišką
Ir sudužusias stiklo šukes

Suklijuosi – atversiu tau langus
Ir iš staktų išimsiu duris
Pažadai atkeliauja nerangūs
Susikibę už rankų po tris

Užkariauja jie stalą, lentynas
Supas kekėm linksmai ant langų
Ir grasina užimti kaimynus
O po lovą jų tuntą randu

Suklijuotą stiklinę mozaiką
Siunčia pašto tarnyba greita
Atsargiai tarsi miegantį vaiką
Ją nešu ten, kur bus jos vieta

Vietoj durų – spalvoti stikliukai
Padalina pasaulį dalim
Ir žaidžiu kaip maža karoliukais
Juos ridendama švelniai tavim

 

2008 m. liepa

 

paraku nevirski

Sustok – nepyk ir paraku nevirski
Centre sausakimšam susprogt nedora
Sugniaužk kumčius – akimirką neširski
Tačiau tik bumt! kvartalas išlekia į orą

Per televizijas – šiurpausi reportažai
Istorinio paveldo per minutę nebeliko
Spėlioja, kad nemaža būta stažo
To, kas kvartalą susprogdino iš pat ryto

Na, o sprogdintoja ramiai žolytę rūko
Šlapiais degtukais kuria širdies laužą
Ji svarsto: “Šiandien būtent šio sprogimo trūko”
O tolumoj į sieną vėjas vis atvertą langą daužo

 

2007 m. lapkritis

 

angelas

Manęs nėra, esu ant menčių šviežias randas
Sparnai nulūžo, o ir plunksnos vėjy skraido
Plačiai atvertas liūdi penkto aukšto langas
O po išpiltą pieną katės ir varnėnai braido

Aš gyvenau tiktai du rudenius, dvi vasaras
Pirmyn, atgal, aukštyn, žemyn lekiojau
Svaigau iškėlus šūkį, kad gyventi pasaka
Paskui šnekėt tokias nesąmones nustojau

Ir numiriau. Taip krenta angelai pakitus oro srovei
Jie sklando kiemuose tarsi numirę medžių lapai
Į piramides kiemsargiai lapus ir angelus sukrovė
Paskleisdami plačiai puvėsių ir vanilės kvapą

Maniau, kad skrisiu aš lengvai iš penkto aukšto
Kaip skrenda angelas į dangų lengvas, nemirtingas
Šis nepavykęs skrydis – tai meduj deguto šaukštas
Nors ir medus šios vasaros kažkoks neypatingas

 

2007 m. lapkritis