po vakar

Mes susitikome kieme. Atsimenu – rūkei
O man po vakar galvą kiek skaudėjo
Kažką, kad nerimtai elgiuosi man sakei
Nepyk, brangusis, nieko negirdėjau

Tik rankomis liečiau betoną sienos
Ir mintyse už šokį ant stalų save burnojau
O taip, mielasis, tokios miršta vienos
Tik pagirios ant balto žirgo pas tokias atjoja

Tūžmingų žodžių gaudesy pakibęs laikas
Lyg nuosprendį vidudienį paskelbė aštriai
Taip, sutinku, brangusis, reikia jausti saiką
Ne veltui šiandien aš tempiu štai tokią naštą

Taip, neįvertinu gyvenimo saldaus gerumo
Švaistau vis valandas brangias it palikimą
Aš karalienė – be karūnos, galios, rūmų
Aš aktorė – be vaidmenų, teatro, grimo

 

2009 m. lapkritis

 

vaikystė

Langinės girgžda kaip senelio batai
Kuomet apie namus jis eidavo it kaukas
Mėnulio ratas ir namų kvadratai
Suartas bulvėmis nubertas laukas

Arklys už kluono tarsi pasiklydęs
Pirmasis mano kelyje Pegasas
Sulūžusios kampe užmirštos slidės
Ant skiautės eilės – vaikiškos, nedrąsios

Gandralizdis ant seno tvarto kraigo
Laukinė obelis, po ja sūpynės
Glėby pasaulis, o tarp pirštų – laikas
Pabiręs kaip miške besirpstančios mėlynės

Takelis pieva iki ežero nubėga
Juo vakaras naktin nuslysta
Va toj šaly vaikystė mano miega
Ir ten aš kartais mintimis vis grįžtu

 

2009 m. spalis

 

rudeninis maršas

Kaštonai trenkia rudeninį maršą
Krituoliai veržiasi į paskutinį mūšį
Baloj ne mano veidas – jo nevykęs šaržas
Jį ištaisyt nebegaliu – pieštukas lūžo

Lietus išmaudo miestą tarsi vaiką
Ir saulės rankšluosčiu šiltai užkloja
Iki vidurnakčio dar liko marios laiko
Einu gatve ir lapų gėlės skleidžiasi po kojom

2009 m. rugsėjis

 

ištroškę

Pliki nuogi – jausmus iššvaistę
Ištroškę išrišimo ir malonės
Iš meilės liko tik šalta pašvaistė
Mielasis, ne dievai, mes tiktai žmonės

Atsiminimais žvaigždės krenta
Tarsi turėtų šildyt, bet visai nešilta
Sudėjai delnus maldai ir paleidai ranką
Kaip tik tada vandens srovė paplovė tiltą

Tą, ant kurio mes leidom laiką
Tokie besvoriai ir tokie laimingi
Dėl to, kas buvo man neliūdna ir negaila
Tik kartais taurėj beprotybės lašo stinga

 

2009 m. rugsėjis

 

nepasakiau sudie

Nepasakiau sudie. Gal neužteko laiko?
O gal lietus man liepė taip skubėti.
Mažais žingsneliais tarsi mažo vaiko
Prabėgo dienos. Kiaurai, lyg per rėtį.

Prisiminimai kaip šermukšnio uogos
Sužibo atminty tarsi anos palaukėj.
Senamiesty ant vieno namo stogo
Tavęs akim po miestą ieškau. Tebelaukiu.

 

2009 m. rugsėjis

 

valandos

D. Vaitkevičiaus nuotr.

Štai valandos ir nuriedėjo
Žole kaip stiklo karoliukai
Neskaičiavau jų. Gal reikėjo?
Nes laiko visą laiką trūko

Jis tirpo lyg nuo žvakės vaškas
Ir saldžiai medumi tekėjo
Manei kablelis? Ne, tai taškas
Ir žvakę užgesino vėjas

2009 m. rugsėjis

 

vakaras šiltas

  

Supuojasi vakaras šiltas
Ant medžių žalių palei mišką
Tarp mūsų – tik rankos kaip tiltas
Ir žvilgsniai užbraukiantys viską

Kas buvo lyg šiol pasakyta
Netaupant, išbarstant pavėjui
Sėdėsim kartu iki ryto
Kol laikas sugrįžt bus atėjęs

Į savo gyvenimą keistą
Į miestą nelaukianti mūsų
Kur sielos pamirštos, apleistos
Ir nuotraukos nutuptos musių.

 

2009 m. birželis

 

į žemę

Kai laiko nebėra. Kai jo neliko.
Kai laikrodžiai sudužo į šukes
Sustoju aš nuoga ant lauko pliko
Į žemę ištiesiu rankas

Viena kaip kūdikis mamos pilve
Tik skirtumas – jam šilta ir tamsu
Šaukiu aš Dievą, Sūnų ir save
Šaukiu, kad jis yra, kas aš esu

Šaukiu taip garsiai, kad nebegirdžiu
Kaip sprogsta medžiai, skleidžias gėlės
Viena, nuoga, šviesoj, esu!
Ir šaknimis ištysta pirštų pagalvėlės

Skverbiuosi vis tolyn į žemės širdį
Įaugu aš į ją giliau negu giliai
Ji priėmė mane, jinai mane išgirdo
Ji žada man: “Tu gausi viską, jeigu nebijai”.

 

2009 m. vasaris

 

kelionė per laiką

Mano siela lengva kaip drugelis
Nuplasnoja per kvepiantį šilą
Čia ne ašaros teka – upelis
Sudrėkina šį vakarą tylų

Man kelionė per laiką ir erdvę
Dovanota ryte vos užgimus
Riešutėlis toks mažas kaip kedro
Talismanas klajoklio likimo

Aš prisėsiu trumpam prieš kelionę
Įsiminsiu šį vakarą tylų
Palydės mane medžiai, ne žmonės
Tiek pasakantys, nors ir nebylūs

2008 m. gruodis

 

saulėlydžiai

Saulėlydžiai veda iš proto
Pakrantės bangas ir medūzas
Neblaivūs rimti poetai
Po kopas gainiojas mūzas

Bohemiškos lėtos senmergės
Iš lėto vysta ant smėlio
Jų akys juodos it gervuogės
Įsisiurbia vakaro mėlin

Jos traukia galaktikas tūkstančiais
Vilioja iš Marso vyrus
Jų sielos neramios, dūkstančios
Tik šypsenos nusivylusios

Jų rankos glosto dar nesančius
Ir lūpos sako “per amžius”
Juk kaltos tos dienos taip lekiančios
Ir laikas veidus paglamžęs

2008 m. liepa