Lapkritis 10, 2009
Kas žino, kas aš esu, aš keičiuosi ir keičiuosi.
R. M. Rilkė
Lakusis smėlis. Atklydęs vėjas.
Nulūžęs medis prie tuščio lauko.
Kažkas nutolsta. Kažkas artėja.
Mane užmiršo. Manęs nelaukia.
Kol kūnas juda tolyn, į priekį
Palikęs sielą tarp oro uostų
Stumiu vežimą naktų bemiegių
Prašau neklausk, ar nepabosta
Ar dar prisimenu, kurlink keliauju
Ar dar žinau, kaip vadinuosi
Lakiojo smėlio smiltelė saujoj.
Krentu. O kur? Gal sužinosiu.
2009 m. lapkritis
Spalis 12, 2009
“Lytėti amžinas linijas
Kūno, kurio jau nebus” *
Ar pameni?
Rašiau tau mėlynu ant balto
Sakei, kad myli,
Bet esi tiktai žmogus
Kad be manęs –
Nuo stogo ant asfalto.
It sėklas pavėjui
Žinias man leidi,
Laišką parašai.
“Esu tik mylintis žmogus,
Likimas tai, ne klaidos”.
Kažkur esi ir nieko neprašai.
Ir aš tiktai žmogus.
Tik moteris.
Ir mano vardas Meilė.
2009 m. spalis
*iš Pablo Nerudos eilėraščio
Kovas 31, 2009
Aš neturiu namų, draugų ir tikslo
Rytojui net ir duonos neturiu
Man kojas glosto margos gėles, viksvos
Iš upės slėniu tekančios geriu
Aš pasaulinė valkata, klajūnė
Keliauju, nes sustojus mirčiau
Ir lopą vis po lopo ant drabužių siūnu
O miegu ant kvapiųjų miško viržių
Esu nedaloma dalis pasaulio būvio
Dygsniu mažyčiu priguliau aš Dievo siuviny
Kol kas iš kraujo, kaulų mano kūnas
Vėliau gyvenimą pamiršiu Letos vandeny
Neamžina šita ilga kelionė
Mes tokie trapūs, tokie laikini
Voratinkliuose klausimų ir abejonių
Tokie vaikai vis dar ir jau tokie seni
2009 m. kovas
Kovas 25, 2009
Моим стихам, как дрогоценным винам
Hастанет свой черед.
Марина Цветаева
Aš ne poetė. Nerašau eilių.
Aš jas verkiu, gimdau, lipdau kaip moku
“Jei gali nerašyti – nerašyk”. Aš negaliu.
Be šių eiliu aš viena koja šoku.
Išmėtytos po įvairias vietas
Gal nepagarbiai, gal kiek kiek atsainokai
Tos eilės ieško kelio pas mane
O štai tada aš jau dviem kojom šoku
Jos žiežirbom karštom ugnies
Šaltais vandens purslais ištrykšta
Aš vaikas nesibaigiančios nakties
Kukli valdovė žodžių karalystės
Jos skiautės mano kūnas, jas aš dalinu
Jose negyvenu – šiek tiek pabūnu
It žaltvykslė nakty – tik ateinu ir išeinu
Pasirašau po Jono “Žodis tapo kūnu”.
2009 m. kovas
Kovas 25, 2009
Atplaukiu šiuo kūnu
Lyg laivu į uostą
Neturiu – tik būnu
Bučinys į skruostą
Trapaus porceliano
Kur tvirčiau už plieną
Balandėli mano,
Du geriau už vieną
Vandeniu lyg keltu
Aš iriuos tavęs link
Vartų neužkelki
Pavargau – paskęsiu
Undine pavirsiu
Uodega suplosiu
Ir per jūrą irsiuos
Kol krante mojuosi
2009 m. kovas
Sausis 14, 2009
Auštant sklaidosi rūkas virš pievos
Ir vėsa tyliai rangos per kūną
Saugo pušys kaip kambario sienos
Tu sakai man, kad šitaip nebūna
Kad nebūna štai šitokio jausmo
Kai pritrūksta net oro įkvėpti
Balansuoji tarp džiaugsmo ir skausmo
Tarp tylos šitoks poreikis rėkti
Tarp gyvenimo mirti taip noris
Kad užmerki akis tarsi amžiams
Toks bekūnis, bekvapis, besvoris
Toks sunkus lyg akmuo. Ir toks lengvas
2008 m. liepa
Sausis 9, 2009
Glamonės nuodingai saldžios
Migdolų kvapas po miestą
Tavęs link be proto, be stabdžių
Peiliu širdim kaip per sviestą
Many dešimt viskio stiklinių
Kišenėj vos šimtas pesetų
Pamišę po Vilnių naktinį
Nuogi per viduržiemio lietų
Žara mikliai perkrauna matricą
Žaliais blyksniais kūną išglosto
Ir užverčiam kafkas bei markesus
O pudra išrausvinam skruostus
Megapolis kelia ir keliasi
Į mirtį vaikai jo keliauja
Daug žodžių burnoj mano veliasi
Lengvai tarsi gumą išspjaunu juos
Bet sunkiai paleidžiu šią naktį
Tarp pirštų kabinasi žvaigždės
Tik Dievas jau uždegė dagtį
Ne reikalo dėlei, iš meilės
2008 m. sausis
Gruodis 28, 2008
Kaip aš be tavęs gyvenu?
Ne vietoj– kaip smėlis tarp pirštų
Seniai nesapnuoju sapnų
O kartai atrodo, kad mirštu
Aš kartais tave aptinku
Minioj judesių ir drabužių
Tuomet kaip maža sutrinku
Dingstu tarp garsių širdies dūžių
Tai, ką tau rašau – banalu
Už tai mane kritikai bara
Bet man taip rašyt malonu
Ir siųsti žodžius šiuos tau gera
Gyvent be tavęs taip ramu
Nors būtent ramybė man priešas
Gal bėgt nuo savęs iš namų?
Ar persipjaut ryt abu riešus?
Nors ne, tai ne mano dalia
Užbaigti šitaip ryšį tarp mūsų
Aš liksiu per amžius šalia
Ne kūnu, dvasia tyliai būsiu
2007 m. gruodis
Gruodis 19, 2008
Rytoj pavirsiu į vaivorykštę
Ir puslankiu apjuosiu dangų
Tačiau dabar keliu prie kelio nykštį
Stabdydama automobilį brangų
Nuvežk mane, ponuli mielas,
Pasaulio pabaigon arba į pradžią
Nuvežk tenai, kur gydo sielas
Arba tenai, kur eina viskas skradžiai
Aš noriu pamatyti, kas už horizonto
Patikrint žemės apvalumo teoremą
Sustot, kai mašinai prireiks remonto
Ir apmąstyti giliai laikinumo temą
Patikrinti, kuris aukščiausias kalnas
Ir išmatuoti jūrų sūrumą ir gylį
Atrast, kurioj šaly šilčiausias delnas
Kurioj šaly karščiausiai Dievą myli
Dar noriu pasėdėti ant pasaulio krašto
Pamosikuoti kojomis ant jo nerūpestingai
Išmokt hieroglifus ir Brailio raštą
Ir po kelionės tapt labai protinga
Tuomet spalvom virst kūną paprašyti
Pasiūlyti materijai dvasia patapti
Ir į vaivorykštę lengvai išsisklaidyti
Kaboti danguje kaip šypsniui dieną naktį
2007 m. spalis
Gruodis 18, 2008
Elegantiškai perlipsiu lavoną
To, kurį šimtą metų taip mylėjau
Paslėpt jausmus? O gal patraukt į šoną?
Ar išsakyti, ką norėjau, bet tylėjau?
Per miestą pereit kaip per karą
Žvilgsniu iššaudant kokį tūkstantį
Ir bobulytės mane garsiai bara
Už mano būdą karštą, dūkstantį
O man gyvenimo taip ankšta, maža
Juoda suknelė vėjy sukas, šoka
Išdalinu save po jūrą ir po lašą
Nes duot galiu, o imt tik kartais moku
Bučiuoti moku vėl galvos netenkant
Ir veidą glostyt tarsi pirmą kartą
Vis švelniai pirštams kūnu slenkant
Prie laukiančių užeiti vartų
O kai išeisiu nakčiai baigiant darbą
Palikusi nejautriai vėl tave numirti
“Iki rytojaus”, – mesiu namo sargui
Ir tai sužadins elegantiško lavono viltį
2007 m. spalis
Kalėdų mugė