debesų patalai

Debesų patalai papilkėję
Nemazgoti jau tris amžinybes
Subangavo vos paliesti vėjo
Ir lašiukais į delną įžnybo

Bandė burti man didelį kelią
Ir beprotiškos meilės linkėjo
Čiupo kelti lengvutę suknelę
Ir paleidę kažkur nuskubėjo

Išsisklaidė lyg dūmas virš žvakės
Vaiskią dieną atvėrę kaip akį
Lyg dainavo kažką, lyg ką sakė
Orą virpinant sniego plaštakėms

O virš didelio didelio lauko
Suko ratą po rato lakūnas
Ir nors nekviečiau jo ir nelaukiau
Bet jei atnešė vėjas – lai būna

2009 m. lapkritis

 

parke

Šešėliai violetiniai po kojom
Vis bėga pirma arba paskui mus
O lapai krisdami dar pamojuoja
Lyg kviesdami. Toks vakaras ramus

Aksominis ir šiltas tartum švarkas
Bet lengvas ir išskydęs it migla
Šlavėjas parką švarina ir tvarko
O lapai jį apsupę lyg banga

Tuoj, regis, čiups šlavėją kaip šapelį
Įsuks į savo vandenis sraunius
O jis ramiai sau šluoja šitą kelią
Nutiesdamas mums kelią į namus

 

2009 m. spalis

 

keliu ateina

Keliu žmogus ateina. Taip lėtai.
Po patalais minkštaisiais debesų
Eini taip sunkiai, nes jau pavargai?
Geriau skubėk – tuoj bus labai tamsu

Užklos tau kelią lyg skara naktis
Bet ji nešildys, bus labai vėsi
Nebent dabar pakibus pilnatis -
Vienintelė danguj skylė šviesi

Su ja tau kelias tiesiasi toliau
Sidabriškai ryškus ir kaip taisyklė aiškus
Kažkur ir kažkada prieisi pagaliau
Praneši adresą, kuriuo tau siųsti laiškus

 

2009 m. spalis

 

įkalinta

Tarp debesų pilkų ir žalio lauko
Esu įkalinta. Trys metai ir trys dienos
Tavęs nebekviečiu. Tyliu ir laukiu
Žinau – esu viena aš. Ir tu vienas

Tarp mūsų kelias, miestas, vandenynas
Dar buto sienos ir užuolaidos ant lango
Ant stalo – senos nuotraukos ir vynas
Ir it paukšteliai du užmigę – rankos

Ir akys dvi – pavargę nuo laukimo
Šiek tiek vilties, tikėjimo ir meilės
Ir juosta plyšta – neberodys salėj kino
Be reikalo stovėjom tokią eilę

 

2009 m. rugsėjis

 

dykuma

Kelias štai nutrūko lyg peiliu nurėžtas
Niekur neatvedęs ėmė ir pradingo
Čia turėjo būti koks neprastas miestas
Arba netikėtas melsvas upės vingis

Driekės dykuma tik, vėjas smėlį sėjo
Karščio bangos supo į vilnonę skarą
Tiek ilgai keliavę niekur neatėjom
Ir pykčiu įkaitus dykuma mus bara

 

2009 m. rugpjūtis

 

obuolių pyragas

Girdžiu – barbena. Šakos gal į stogą?
Gal raudonšoniai obuoliai pabiro
Jų derlius šiemet bus neblogas,
Anot lengvai išgėrusio kaimynės vyro

Ir obuolių pyrago kvapas slinks gatve
Jis erzins tuos, kas tingi ir kas alkani
O paskutiniam gabalui aš mestelsiu: “Ate”
Ir savo atspindžiui tą pasakysiu vandeny

Sukrausiu lagaminą lig viršaus
(Jame suknelės, knygos ir aliejiniai dažai)
Keliausiu ten, kur man į galvą šaus
Esmė – kad kelio būtų nemažai

2009 m. liepa

 

niekas taip nemylės

Niekas taip manęs nemylės
Kaip tie toliai, kuriuos nebuvau
Niekas taip ilgesingai nekvies
Nors tenai tik sapnuos keliavau

Visos šalys ilgėjos manęs
Kvietė gerti iš jų vandenų
Pildyt savo visas svajones
Sapnuose aš šaukiau: “Ateinu!”

Tačiau dieną vis keitė naktis
Aš sėdėjau ant seno akmens
Ir ryški bei šalta pilnatis
Švietė kelią link mano rudens

 

2009 m. gegužė

 

ašara

Beržų kepurėm šešėliai nubėga
Kelias vyniojas lankais ir pusračiais
O ant blakstienų saulė dar miega
Ašara rieda – pirštu ją nukrečiu

Ašaroj mano rytoj, vakar, šiandien
Ji už mane, už tave, už žmoniją
Mano akyse lyg Baltijoj vandens
Jei tik pritrūksta – iškart vėl prilyja

Mano delnuose tik smiltys nuo kopų
Sausa ir šilta – užeik ir išdžiūsi
Prisipažinsiu: verkiu aš retokai
Vos kartais vanduo, dažniau – oro gūsis

 

2009 m. kovas

 

eilės

 

Моим стихам, как дрогоценным винам

Hастанет свой черед.

                                       Марина Цветаева

 

 

 Aš ne poetė. Nerašau eilių.
Aš jas verkiu, gimdau, lipdau kaip moku
“Jei gali nerašyti – nerašyk”. Aš negaliu.
Be šių eiliu aš viena koja šoku.

Išmėtytos po įvairias vietas
Gal nepagarbiai, gal kiek kiek atsainokai
Tos eilės ieško kelio pas mane
O štai tada aš jau dviem kojom šoku

Jos žiežirbom karštom ugnies
Šaltais vandens purslais ištrykšta
Aš vaikas nesibaigiančios nakties
Kukli valdovė žodžių karalystės

Jos skiautės mano kūnas, jas aš dalinu
Jose negyvenu – šiek tiek pabūnu
It žaltvykslė nakty – tik ateinu ir išeinu
Pasirašau po Jono “Žodis tapo kūnu”. 

 

2009 m. kovas

 

skeletas spintoj

 

 

 

 

 

 

Istorijos ir paslaptys už durų
Gyvenimai skirtingi užrakinti
Tokie mes trapūs už šio tvirto mūro
Nors pas kiekvieną – po skeletą spintoj

Paslėptas tarp senų suknelių
Įstrigęs kostiumų klaidžiam miške
Skeletas vieną dieną randa kelią
Ir beldžias įnirtingai pas tave

Ir klausia, ar nesi pamiršęs
Jo tarp istorijų ir tarp daiktų
Ir primena, kad paslaptys nemiršta
Kol neišsineši į kapą jų

Kai svečiuose vos praveria kas spintą
Matau skeletą tūnantį joje
Atrodo, nebėgs jis nors ir nerakintas
Tačiau dažnai mes klystame deja

 

2009 m. kovas