Spalis 29, 2009
Rūkuose – sapnų žvėrys. Gena bandą
Piemuo ilgabarzdis link mėlynų jūrų
Sapnų žvėrys vis ieško manęs. Ir neranda.
Aš jų laukiu jau trisdešimt metų. Vis žiūriu.
Išstovėjau ir duobę – apskritą, gilią
Ir akis pražiūrėjau – net spalva jų pakito
Tokią moterį – vienišą, drungną bei tylią
Ir surado piemuo. Nesulaukusią ryto.
2009 m. spalis
Spalis 4, 2009
Atrodo, su visais stiklais
Pro uždarytą langą.
Jei ne bangos
Nuslūgstančios į jūrą
Vakarais lėčiau nei dieną
Kylančios į dangų
Ir jei ne juokas
Ne many, toliau
Toks giedrą žadantis
Zuikučiais saulės
Juos rankos mostu nuvijau
(Ar taip lengvai
Nubėgtų saulės kiaulės?)
Išleisčiau pro namų duris
Nekviestą, nemylėtą svečią
Tačiau tikrai žinau
Pro langą liptų jis
Gal du kartus pro šalį
Bet pavyktų trečią.
2009 m. spalis
Liepa 8, 2009
Pernakt prilijo visą kiemą
Tu atplaukei keista gondola
Sulytas ir joje toks vienas
Šiek tiek atsitrenkei į tvorą
Pasiūlei plaukt kartu į jūrą
Žadėjai nuostabų saulėlydį
Šypsojausi aš tau už durų
Tu laukei mano kieme mėnesį
Neišėjau. Gal neįtikinai,
Kad verta su tavim išplaukti
Dingai ir akmenį širdin užritinai
Todėl ir šiandien tavęs laukiu
2009 m. liepa
Kovas 25, 2009
Atplaukiu šiuo kūnu
Lyg laivu į uostą
Neturiu – tik būnu
Bučinys į skruostą
Trapaus porceliano
Kur tvirčiau už plieną
Balandėli mano,
Du geriau už vieną
Vandeniu lyg keltu
Aš iriuos tavęs link
Vartų neužkelki
Pavargau – paskęsiu
Undine pavirsiu
Uodega suplosiu
Ir per jūrą irsiuos
Kol krante mojuosi
2009 m. kovas
Sausis 21, 2009
Sapne buvau plati kaip jūra
Skendau aš į save ir kylau
Kaip ašaros tos bangos sūrios
Per audrą garsiai šėlstu, po jos tyliu.
Tai skandinu, tai pasūpuoju,
Tai glostau, tai bloškiu į krantą
Bangom bandau pagauti kojas
Kol smėly raižai mano vardą
Aš užbraukiu jį vandens mostu
Tu visas į mane panyri
Tu alkanas be meilės, trokšti
Purslai į šonus tik pažyra
Ar nebijai būt paskandintas?
Nebeišplaukti? Grimzt į dugną?
Taip jau nuskendo koksai šimtas
Ir man dėl to tik kartais liūdna.
2008 m. lapkritis
Gruodis 19, 2008
Rytoj pavirsiu į vaivorykštę
Ir puslankiu apjuosiu dangų
Tačiau dabar keliu prie kelio nykštį
Stabdydama automobilį brangų
Nuvežk mane, ponuli mielas,
Pasaulio pabaigon arba į pradžią
Nuvežk tenai, kur gydo sielas
Arba tenai, kur eina viskas skradžiai
Aš noriu pamatyti, kas už horizonto
Patikrint žemės apvalumo teoremą
Sustot, kai mašinai prireiks remonto
Ir apmąstyti giliai laikinumo temą
Patikrinti, kuris aukščiausias kalnas
Ir išmatuoti jūrų sūrumą ir gylį
Atrast, kurioj šaly šilčiausias delnas
Kurioj šaly karščiausiai Dievą myli
Dar noriu pasėdėti ant pasaulio krašto
Pamosikuoti kojomis ant jo nerūpestingai
Išmokt hieroglifus ir Brailio raštą
Ir po kelionės tapt labai protinga
Tuomet spalvom virst kūną paprašyti
Pasiūlyti materijai dvasia patapti
Ir į vaivorykštę lengvai išsisklaidyti
Kaboti danguje kaip šypsniui dieną naktį
2007 m. spalis
Gruodis 18, 2008
Elegantiškai perlipsiu lavoną
To, kurį šimtą metų taip mylėjau
Paslėpt jausmus? O gal patraukt į šoną?
Ar išsakyti, ką norėjau, bet tylėjau?
Per miestą pereit kaip per karą
Žvilgsniu iššaudant kokį tūkstantį
Ir bobulytės mane garsiai bara
Už mano būdą karštą, dūkstantį
O man gyvenimo taip ankšta, maža
Juoda suknelė vėjy sukas, šoka
Išdalinu save po jūrą ir po lašą
Nes duot galiu, o imt tik kartais moku
Bučiuoti moku vėl galvos netenkant
Ir veidą glostyt tarsi pirmą kartą
Vis švelniai pirštams kūnu slenkant
Prie laukiančių užeiti vartų
O kai išeisiu nakčiai baigiant darbą
Palikusi nejautriai vėl tave numirti
“Iki rytojaus”, – mesiu namo sargui
Ir tai sužadins elegantiško lavono viltį
2007 m. spalis
Gruodis 10, 2008
Esu tokia, kokia esu
Ir man atrodo – visai nieko
Aš kartais vyrus palieku
O kartais jie mane palieka
Dar kartais šoku ant stalų
Skaitau geras knygas po liepa
Aš noriu daug vienu metu
O būna, kad nenoriu nieko
Aš kartais vasara kvepiu
Ir jūra šėlstančia už kopų
Ir mašina pasiutusiai lekiu
Dainuodama už vairo ką tik moku
Aš nepagaunama žuvis tinklu
Žvaigždė nukritusi ant stogo
Aš taip beveik visus pasaulyje myliu
Kad negaliu linkėti nieko blogo
Per pilnatį taip atsitinka
Kad pilka vilke kaukiu
Ar bėgu ragana basom sniegu
Nes aukštakulniais bėgt nemoku
Aš medžių kalbą suprantu
Galiu pakalbint vėją, žiogą
Ir tiltu būti tarp dviejų krantų
Juo į gyvenimą atvesti žmogų
Su manimi retai ramu
Man periodiškai “nurauna stogą”
Tačiau esu ir vaistas nuo visų ligų
Galiu išgydyti netgi banalią slogą
Ir paukščiai suka manyje lizdus
Neatsižvelgdami, koks Lietuvoj sezonas
Tu mano akyse skaitai vaikų vardus
Garsai visi šiam aktui muzikinis fonas
Esu tokia, kokia esu
Ir aš jaučiu, kad mane tokią Dievas myli
Ir kiek dar būsiu čia žinot nesutinku
O ir orakulai užklausti tyli
2007 rugpjūtis
Kalėdų mugė