širdgėla

Tai širdgėla. Tai sielvartas.
Kai siela vartosi, o širdį gelia
Kai stovi lietuje viena už vartų
Ir taršo vėtra plaukus ir suknelę

Suakmenėjusi iš skausmo lyg Niobė
Praradusi save kaip toji vaikų būrį
Įkritusi į juodą šaltą duobę
O gal į laužą, kur tik ką užkūrė

Save pagauni tarp dangaus ir žemės
Pakibusią bekraštėj erdvėje
Kelias dienas nuo ryto iki vakaro
Štai ką man reiškia vėl prarast save

Ir kas keisčiausia aš jaučiuos dėkinga
Už visą šitą juodą jausmą
Imu aš jį kaip dovaną vertingą
Žinau – naktis tamsiausia prieš pat aušrą

 

2009 m. rugsėjis

 

traukiniai į Lisaboną

Aistra aksomo suknele raudona
O meilė lininiu aprėdu
Jos lekia traukiniais į Lisaboną
Vagone aš prie lango sėdžiu

Keliauju išorėj ir viduje keliauju
Ir ten, ir šičia keičias miestai
Tik ratą apsuku ir vėl iš naujo
O kartais – išorinė ir vidinė siesta

O kartais jausmas, kad pasiekei tikslą
Atrodo rankoje paukštelis šiltas
Tačiau labai trumpai tai vyksta
Kol baigias tunelis, už lango dingsta tiltas

2009 m. sausis

 

naktis koncertinė

Tačiau tie, kurie nepaiso savo pačių sielos virpesių, neišvengiamai turi būti nelaimingi.

                                                         Markas Aurelijus “Sau pačiam”

Naktis koncertinė ir sielos virpesių simfonija
Žvaigždėm nulyta šiandien gausiai
Šis jausmas – šokis lengvas ar sunki agonija
Kur prasidėjo gruodį, baigės sausį

Šis jausmas – kelias išskirtinėm aplinkybėm
Nors ilgas, bet prisodrintas lengvumo
Jis tarsi jaunas vynas su brandaus savybėm
Per daug anksti įgijęs subtilumo

Neprasidėjęs baigias šitas pasirodymas
Koncertų salėje tyla ausis sprogdina
Ir manekenės dūžta krisdamos nuo podiumo
O mano pirštai tavyje žvaigždes sodina

Jos auga ir atsiskiria nuo odos
Pakyla, skrieja, prie dangaus prilimpa
Ir vėl šviesu kaip dieną Dievo soduos
Skreite rankas Jis suneria – jam taip patinka

2009 m. sausis

 

auštant

Auštant sklaidosi rūkas virš pievos
Ir vėsa tyliai rangos per kūną
Saugo pušys kaip kambario sienos
Tu sakai man, kad šitaip nebūna

Kad nebūna štai šitokio jausmo
Kai pritrūksta net oro įkvėpti
Balansuoji tarp džiaugsmo ir skausmo
Tarp tylos šitoks poreikis rėkti

Tarp gyvenimo mirti taip noris
Kad užmerki akis tarsi amžiams
Toks bekūnis, bekvapis, besvoris
Toks sunkus lyg akmuo. Ir toks lengvas

 

2008 m. liepa

 

karavanas

Galvojimas apie tave ir negalvojimas
Tai dvi, bet to paties medalio pusės
Užplūsta “va sakiau, kad taip ir bus” žinojimas
Kurį gal vieną rudenį simboliškai suterš musės

Pabūt dabar ir čia užtenka vien tik jausmo
Lai protas miega, lai sapnus sapnuoja
Nes karavanas eina iki tikslo, iki uosto
Nors vėjas šėlsta, o smėlynuos šunys loja

O karavano eisenoj žygiuoja šaunūs vyrai
Ir puikios moterys šilkais sau kelią kloja
Tas karavanas – milijonai mano nežinojimų
Na, o žinojimai pro šalį einant kaip tie šunys loja

 

2007 rugsėjis

 

ilgesys

O viešpatie! Toks ilgesys, kad net siūbuoja sielą
Aš nei miegot, nei melstis šiąnakt negaliu
Per kūną karštis kelią tiesia prisiminus veidą mielą
Aš tai kalbu tris valandas, tai šešetą tyliu

Jei švelniai padainuočiau, o gal išrėkčiau dainą vieną kitą
Galbūt tas ilgesys išplauktų kaip ramus vanduo
Nors ne – tuomet dainuočiau tūkstantį dainų lig kito ryto
O lapais krentančiais barstytų pakeles ruduo

Tas ilgesys maniau bus dovana, o tapo prakeikimu
Jis nepaleidžia, laiko kaip žoles pirma šalna
Tačiau vis tiek per daug laiminga, kad apkaltinčiau likimą
Nes ir sunkiausias jausmas man lengviausia dovana

 

2007 m. rugsėjis