žemai saloj

Užskridau aš į pačią kaštono viršūnę
Arčiau Dievo – šiek tiek pakalbėti
Negirdėjau ką sakė, tąnakt kaukė šunys
Tad atsakymus man teko spėti

Surašiau juos geltonai ant juodo asfalto
Po lietaus jie hieroglifais virto
Geišos veidas danguj – apvalus ir toks baltas
O aplinkui – žvaigždžių labirintas

O žemai saloje nuo sakurų iš lėto
Krenta sniegas flamingo rausvumo
Ir prisiekiu Dievu, aš jaučiu – kvepia mėtom,
Smilkalų, kur šventyklose, dūmais

2009 m. spalis

 

nupiešiu

 

Nupiešiu vakarą virš šilto ežero
Ir dangų viršum jo parimusį
Ar man dažų užteks – nepažadu
Bet įkvėpimo trūkumas – štai minusas

Gesinantis kūrybines aistras
Po dangumi kaip mano vaikų akys
Tol, kol eilėraščių aš nekuriu
Leisk, Dieve, man nupiešti vakarą

 

2009 m. birželis

 

nedaloma dalis

Aš neturiu namų, draugų ir tikslo
Rytojui net ir duonos neturiu
Man kojas glosto margos gėles, viksvos
Iš upės slėniu tekančios geriu

Aš pasaulinė valkata, klajūnė
Keliauju, nes sustojus mirčiau
Ir lopą vis po lopo ant drabužių siūnu
O miegu ant kvapiųjų miško viržių

Esu nedaloma dalis pasaulio būvio
Dygsniu mažyčiu priguliau aš Dievo siuviny
Kol kas iš kraujo, kaulų mano kūnas
Vėliau gyvenimą pamiršiu Letos vandeny

Neamžina šita ilga kelionė
Mes tokie trapūs, tokie laikini
Voratinkliuose klausimų ir abejonių
Tokie vaikai vis dar ir jau tokie seni

 

2009 m. kovas

 

į žemę

Kai laiko nebėra. Kai jo neliko.
Kai laikrodžiai sudužo į šukes
Sustoju aš nuoga ant lauko pliko
Į žemę ištiesiu rankas

Viena kaip kūdikis mamos pilve
Tik skirtumas – jam šilta ir tamsu
Šaukiu aš Dievą, Sūnų ir save
Šaukiu, kad jis yra, kas aš esu

Šaukiu taip garsiai, kad nebegirdžiu
Kaip sprogsta medžiai, skleidžias gėlės
Viena, nuoga, šviesoj, esu!
Ir šaknimis ištysta pirštų pagalvėlės

Skverbiuosi vis tolyn į žemės širdį
Įaugu aš į ją giliau negu giliai
Ji priėmė mane, jinai mane išgirdo
Ji žada man: “Tu gausi viską, jeigu nebijai”.

 

2009 m. vasaris

 

naktis koncertinė

Tačiau tie, kurie nepaiso savo pačių sielos virpesių, neišvengiamai turi būti nelaimingi.

                                                         Markas Aurelijus “Sau pačiam”

Naktis koncertinė ir sielos virpesių simfonija
Žvaigždėm nulyta šiandien gausiai
Šis jausmas – šokis lengvas ar sunki agonija
Kur prasidėjo gruodį, baigės sausį

Šis jausmas – kelias išskirtinėm aplinkybėm
Nors ilgas, bet prisodrintas lengvumo
Jis tarsi jaunas vynas su brandaus savybėm
Per daug anksti įgijęs subtilumo

Neprasidėjęs baigias šitas pasirodymas
Koncertų salėje tyla ausis sprogdina
Ir manekenės dūžta krisdamos nuo podiumo
O mano pirštai tavyje žvaigždes sodina

Jos auga ir atsiskiria nuo odos
Pakyla, skrieja, prie dangaus prilimpa
Ir vėl šviesu kaip dieną Dievo soduos
Skreite rankas Jis suneria – jam taip patinka

2009 m. sausis

 

pusplikiai debesys

Pusplikiai debesys maudos danguj
Pievos nugulusios taikiai
Kas bus rytoj – pagalvosiu paskui
Šiandien galvot man nereikia.

Šiandien tereikia gulėt ant žolės
Veidu į Dievą ir Saulę
Laukti, kol kas pasiges ir pakvies
Rytdiena šiandien – apgaulė.

Rytdiena šiandien – raidžių kratinys
Nieko nereiškiantis žodis
Čia ir dabar – tiktai šis sakinys
Tarsi žvaigždė kelią rodys.

2008 m. rugsėjis

 

nuodingai saldžios

Glamonės nuodingai saldžios
Migdolų kvapas po miestą
Tavęs link be proto, be stabdžių
Peiliu širdim kaip per sviestą

Many dešimt viskio stiklinių
Kišenėj vos šimtas pesetų
Pamišę po Vilnių naktinį
Nuogi per viduržiemio lietų

Žara mikliai perkrauna matricą
Žaliais blyksniais kūną išglosto
Ir užverčiam kafkas bei markesus
O pudra išrausvinam skruostus

Megapolis kelia ir keliasi
Į mirtį vaikai jo keliauja
Daug žodžių burnoj mano veliasi
Lengvai tarsi gumą išspjaunu juos

Bet sunkiai paleidžiu šią naktį
Tarp pirštų kabinasi žvaigždės
Tik Dievas jau uždegė dagtį
Ne reikalo dėlei, iš meilės

 

2008 m. sausis

 

purpuriniai debesys

Purpuriniai vakaro debesys
Nugulėtais šonais plaukia
Medžiai moja šakom ir stebisi
Šįkart jokio lietaus nesulaukę

Upė vingyje slėnį užgniaužia
Krantas sprogsta karklais liaunais
Rojaus sodų skenduoliai meldžia
Surakinti žolių kaspinais

Laisvėj ganosi mintys margos
Tinkleliu nepagausi lengvai
Tirpsta pasekmės, priežastys, karmos
Amžiams duoti šventi pažadai

Mano mintys padangę matuoja
Ieško kelio tiesiogiai dangun
Dievas Miega. Ir laikas sustoja
Tiek nedaug ir tiek daug būt žmogum

 

2008 m. sausis

 

mano Dievas

Tai mano Dievas
Supas mo medžiu
Aš juoką jo
Nuo paryčių girdžiu
Tu man sakai,
Jog taip nebūna,
Kad Dievas nesileis
Į šitą liūną,
Tau taip tikėjimo
Kaskart pritrūksta,
Man Dievo angelai
Juokauja, dūksta.
Tau paukščiai paprasti
Danguj gyvena,
Ant balto debesies
Ne angelai plevena.
Man ženklus siunčia
Iš aukščiau,
O tu sakai:”Aš netikiu,
Nes nemačiau”.
Bet man svarbiau,
Kad juos širdim
Jaučiau.

2007 m. gruodis

 

strėlė

Strėlė iš lanko
Dievo link paleista
Sudie, manasis vaike.
Nors ką tik susitikom
Tad labai man
Atsisveikint keista

Kasdien po žingsnį
Po lietimąsi
Nutolstam mes.
Vienatvė savo darbo
Kruoščiai imasi,
Jei silpną vietą ras.

Tačiau tuo pat metu
Dar niekuomet
Nebuvom taip arti
Ir taip kartu.
Ar tu jauti?
Nes aš jaučiu.

 

2007 m. spalis