Lapkritis 12, 2009
Vandens stiklinėj skęsta rytas
Sunkus, atšalęs ir beskonis
Pro langą jau atidarytą
Viens paskui kitą veržias žmonės
Diena it pernokusi kriaušė
Lipni, patežusi, sultinga
Ją tarp delnų viens, du sutraiškai
Ir pirštai į minkštimą sminga
Šio vakaro papiltas vynas
Ties horizontu išsiliejo
Ir prisukamas apelsinas
Į frontą vakarų riedėjo
Naktis juodos kavos kartumo
Be cukraus. Bomba kofeino
Sprogimas cigaretės dūmo
Rūku pavirtęs virš beržyno
2009 m. lapkritis
Rugsėjis 17, 2009
Nepasakiau sudie. Gal neužteko laiko?
O gal lietus man liepė taip skubėti.
Mažais žingsneliais tarsi mažo vaiko
Prabėgo dienos. Kiaurai, lyg per rėtį.
Prisiminimai kaip šermukšnio uogos
Sužibo atminty tarsi anos palaukėj.
Senamiesty ant vieno namo stogo
Tavęs akim po miestą ieškau. Tebelaukiu.
2009 m. rugsėjis
Liepa 7, 2009
Gyvenimu – tarsi vandens paviršium
Praslysti vos vos sukeliant bangas
Prisiminimų kaip stoty bagažo nepamiršti
Nes vos trumpam paliksi – pasiims bet kas
Ir rasi mylimą suknelę Nicos blusų turguj
Su ja tiek šokta vasaros tvankių naktų
Lipnių, saldžių kaip tos cukrainės spurgos
Lyg naktys paskutinės, lyg nebūtų jau kitų
Ir prasilenksi Vilniuj su mieliausiais batais
Trepsės jie trankiai grindiniu senu
Ir eisi paskui juos po miestą ratais
Sugrįžt atgal bus liūdna ir šiek tiek painu
O gal staiga išvysi mėlyną sidabro žuvį
Kabėjusią ant tavo kaklo tūkstančius dienų
Bet juk ta moteris su puošmena – visai ne tu juk
Prisiminimų taip lengvai nebarsčiusi savų
2009 m. liepa
Gegužė 12, 2009
Aš mirtį savyje nešioju
Kažkur tarp inkstų ir širdies
Kaip apgamą dešinės kojos
Kaip randą virš kairios akies
Kaip vaiką motina ant rankų
Kaip gėlą, džiaugsmą atminty
Ji moneta šaltai sužvanga
Riedėdama tuščioj stoty
Kuri nebeveikia jau amžių
Nebesulaukia traukinių
Jos sienų teptuku nedažo
O salėj nerenka vinių
Iškritusių iš senų sienų
Išbirusių kaip pažadai
Išeiname visi po vieną
O dienos žudo kaip nuodai
2009 m. gegužė
Balandis 22, 2009
Fontanai tryško aikštėje didžiulėj
Ir jų pursluose deimantai žėrėjo
Sargyboj saulė pakeitė mėnulį
Per miestą rytas išdidžiai praėjo
Užuolaidas nutraukė, langus atidarė
Įleido dieną į namus kaip vėjo gūsį
Tiek daug gyvenimo aplinkui – visos marios
Atrodė, visada išplauksi, nepražūsi
Štai tokią dieną taip norėjosi gyventi
Rieškučiomis išgerti visą šviesią dieną
Iki pat dugno ją švariai išsemti
Nors ne – palikt lašelį rytdienai nors vieną
2009 m. balandis
Kovas 30, 2009
Tai tik išbalo rytas tarsi nusigandęs
Palikęs prietemas tarpuvarčių kampuose
Ir saulė lyg užgyti baigęs randas
Raudoną spalvą barsto tolumose
Su žydro ilgesio didžiule vėliava
Dangum keliauja debesų vagonai
O horizontas lyg styga tiesus ir mėlynas
O juk prieš valandą liepsna raudona
Gaisrai grasino. Kol rasa sužibo
Ant žalio ir svaigaus it meilė lauko
O išgaravusi žymėjo ribą
Tarp ryto ir dienos, kurios ir vėl sulaukėm
2009 m. kovas
Sausis 16, 2009
Plaukai taikiai slysta per veidą
Ties bučiniu saldžiu, rytiniu
Mėnulis vis leidžias ir leidžias
Ir slepiasi šmėklos naktinės
Jos įlenda namo palėpėn
Įsirausia skrynion medinėn
Ir svaigiai pražydusios liepos
Vėl susuka galvas blondinėm
Jos eina iš proto žingsneliais
Gracingais kaip cirko gyvūnai
Ir lengvos šilkinės suknelės
Atidengia puikų jų kūną
Jos nori mylėt ir mylėtis
Jų norai lengvi kaip balionai
Diena aušta jaukiai saulėta
Savaitgalis prieš šventą Oną
2008 m. liepa
Sausis 9, 2009
Namai visų. Ir tolima kelionė.
Pradžia ir pabaiga. Diena. Naktis.
Šalta ir deginanti. Kaip tiesa. Kaip abejonė.
Taip. Ji tokia. Ji – tai mirtis.
Ji motiniškai suruošia vaikus savus į kelią.
Ji prideda mums lagaminą dovanų.
“Iki, sūneli” ar “Iki, dukrele”,
O tu: “Sugrįšiu aš, trumpam tik išeinu”.
Paskui mirtis taip kantriai surenka po vaiką
Išbirusius po kaimus, miestus ir kelius
Tik mes užmiršę ją dar prašom laiko
Vis apeliuodami į jos jausmus kilnius
O gal tiesiog pasveikinkim sutikę mirtį
Sakykim švelniai tyliai: “Ave mortis”
Paimk mane. Ir Meilę. Ir Tikėjimą. Ir Viltį.
Žvakučių reiks. Tačiau jau ne ant torto.
2008 m. vasaris
Sausis 9, 2009
Rytoj šlepetėmis minkštom
Ateis pas mus pasaulio galas
Neišvarysim jo lazdom
O pasikviesime už stalo
Ir pasiklausime, ar verta
Pririnkti arką gyvulių
O gal palikt visus juos tvarte?
Neperspėti kitų kvailių?
Nepasakyt, kad nėra šansų
Sulaukt sveikiems kitos dienos
Stebėt, kaip miršta lengvam transe
Prašydami dar valandos
Ir klausdami, kodėl žinios
Kaip Nojui nedavė kadaise
Kodėl neskyrė iš minios
Suteikęs išlikimo teisę
Surinktume laivan visus
Ir plauktume gražiai į rojų
Bet jeigu galo ryt nebus
Tai planą permetame Nojui
2008 m. vasaris
Gruodis 19, 2008
Rytoj pavirsiu į vaivorykštę
Ir puslankiu apjuosiu dangų
Tačiau dabar keliu prie kelio nykštį
Stabdydama automobilį brangų
Nuvežk mane, ponuli mielas,
Pasaulio pabaigon arba į pradžią
Nuvežk tenai, kur gydo sielas
Arba tenai, kur eina viskas skradžiai
Aš noriu pamatyti, kas už horizonto
Patikrint žemės apvalumo teoremą
Sustot, kai mašinai prireiks remonto
Ir apmąstyti giliai laikinumo temą
Patikrinti, kuris aukščiausias kalnas
Ir išmatuoti jūrų sūrumą ir gylį
Atrast, kurioj šaly šilčiausias delnas
Kurioj šaly karščiausiai Dievą myli
Dar noriu pasėdėti ant pasaulio krašto
Pamosikuoti kojomis ant jo nerūpestingai
Išmokt hieroglifus ir Brailio raštą
Ir po kelionės tapt labai protinga
Tuomet spalvom virst kūną paprašyti
Pasiūlyti materijai dvasia patapti
Ir į vaivorykštę lengvai išsisklaidyti
Kaboti danguje kaip šypsniui dieną naktį
2007 m. spalis
Kalėdų mugė