vienišas

Vienišieji ieško šilumos savyje.
Jie pasitelkia atmintį ir vaizduotę ir ima kurti rūmą iš minčių.
S. T. Kondrotas “Žalčio žvilgsnis”

Sugriuvo sienos. Ligi pamatų
Lig lauko vidurio susmego
It paskutinis Žemėj stovi tu
Sustingęs, šaltas. Kaip iš ledo

Tik akyse šiek tiek ugnies
Ir beprotybės žvilga lašas
Niršus kaip kirvis kelyje linkui širdies
Kuomet jis paskutinę žinią neša

Aštrus ir kietas juda jis link tikslo
Jis nedvejoja – kelią skinasi jėga
Ir naktyje bežadėj – riksmas
Ne kirvis kirto. Ištirpai staiga

 

2009 m. lapkritis

 

sapnų žvėrys

Rūkuose – sapnų žvėrys. Gena bandą
Piemuo ilgabarzdis link mėlynų jūrų
Sapnų žvėrys vis ieško manęs. Ir neranda.
Aš jų laukiu jau trisdešimt metų. Vis žiūriu.

Išstovėjau ir duobę – apskritą, gilią
Ir akis pražiūrėjau – net spalva jų pakito
Tokią moterį – vienišą, drungną bei tylią
Ir surado piemuo. Nesulaukusią ryto.

 

2009 m. spalis

 

uogos

O lūpos dvi prisirpę uogos
Jas nuraškysiu savo lūpom
Ir rankos šiltos, reiklios, nuogos
Kažkur pasislėpė po rūbais

O saulė švietė virš galvos
Skanus auksinis dangaus blynas
Išgerti auštančios kavos
Mus pakvietė vidun kaimynas

Ir rankos dingo it žuvis
Išslydusi iš rankų žvejui
Mane praleidai pro duris
O pats bėgte per šlapią veją

Po vyšnia suglaudei rankas
Ir uogų krito lyg per audrą
Pro kylančias žalias šakas
Akim tu mano žvilgsnį gaudai

2009 m. spalis

 

įkalinta

Tarp debesų pilkų ir žalio lauko
Esu įkalinta. Trys metai ir trys dienos
Tavęs nebekviečiu. Tyliu ir laukiu
Žinau – esu viena aš. Ir tu vienas

Tarp mūsų kelias, miestas, vandenynas
Dar buto sienos ir užuolaidos ant lango
Ant stalo – senos nuotraukos ir vynas
Ir it paukšteliai du užmigę – rankos

Ir akys dvi – pavargę nuo laukimo
Šiek tiek vilties, tikėjimo ir meilės
Ir juosta plyšta – neberodys salėj kino
Be reikalo stovėjom tokią eilę

 

2009 m. rugsėjis

 

sutirpsim

O mes sutirpsim lietuje
Neliks akių, blakstienų, pirštų
Pradings ir rankos mūs, deja
Ir lūpos nyks besakant: Mirštu..

Šaligatviais nubėgsim mes
Linksmom upelėm vandenynan
Purslais ištaškę svajones
Ir meiles paskandinę vyne

 

2009 m. rugsėjis

 

nupiešiu

 

Nupiešiu vakarą virš šilto ežero
Ir dangų viršum jo parimusį
Ar man dažų užteks – nepažadu
Bet įkvėpimo trūkumas – štai minusas

Gesinantis kūrybines aistras
Po dangumi kaip mano vaikų akys
Tol, kol eilėraščių aš nekuriu
Leisk, Dieve, man nupiešti vakarą

 

2009 m. birželis

 

kas beldžia

  

 

 

 

 

Jei ta, kas šiandien beldžia į duris – mirtis
Jos tavo akys, tavo pirštai
Ir nevilnietiška tartis

Pasvarsčius – mirti man gerokai per anksti
Šiandieną kapinėse tiršta
Todėl kol kas išeis kiti

Šiandien aš elegantiškai kitų gedžiu, todėl švenčiu
Kai tie kiti aplinkui miršta
Ir žemėje mažiau svečių

 

2007 m. lapkritis