Debesų patalai papilkėję
Nemazgoti jau tris amžinybes
Subangavo vos paliesti vėjo
Ir lašiukais į delną įžnybo

Bandė burti man didelį kelią
Ir beprotiškos meilės linkėjo
Čiupo kelti lengvutę suknelę
Ir paleidę kažkur nuskubėjo

Išsisklaidė lyg dūmas virš žvakės
Vaiskią dieną atvėrę kaip akį
Lyg dainavo kažką, lyg ką sakė
Orą virpinant sniego plaštakėms

O virš didelio didelio lauko
Suko ratą po rato lakūnas
Ir nors nekviečiau jo ir nelaukiau
Bet jei atnešė vėjas – lai būna

2009 m. lapkritis

Vienišieji ieško šilumos savyje.
Jie pasitelkia atmintį ir vaizduotę ir ima kurti rūmą iš minčių.
S. T. Kondrotas “Žalčio žvilgsnis”

Sugriuvo sienos. Ligi pamatų
Lig lauko vidurio susmego
It paskutinis Žemėj stovi tu
Sustingęs, šaltas. Kaip iš ledo

Tik akyse šiek tiek ugnies
Ir beprotybės žvilga lašas
Niršus kaip kirvis kelyje linkui širdies
Kuomet jis paskutinę žinią neša

Aštrus ir kietas juda jis link tikslo
Jis nedvejoja – kelią skinasi jėga
Ir naktyje bežadėj – riksmas
Ne kirvis kirto. Ištirpai staiga

2009 m. lapkritis

Mes susitikome kieme. Atsimenu – rūkei
O man po vakar galvą kiek skaudėjo
Kažką, kad nerimtai elgiuosi man sakei
Nepyk, brangusis, nieko negirdėjau

Tik rankomis liečiau betoną sienos
Ir mintyse už šokį ant stalų save burnojau
O taip, mielasis, tokios miršta vienos
Tik pagirios ant balto žirgo pas tokias atjoja

Tūžmingų žodžių gaudesy pakibęs laikas
Lyg nuosprendį vidudienį paskelbė aštriai
Taip, sutinku, brangusis, reikia jausti saiką
Ne veltui šiandien aš tempiu štai tokią naštą

Taip, neįvertinu gyvenimo saldaus gerumo
Švaistau vis valandas brangias it palikimą
Aš karalienė – be karūnos, galios, rūmų
Aš aktorė – be vaidmenų, teatro, grimo

2009 m. lapkritis

Vandens stiklinėj skęsta rytas
Sunkus, atšalęs ir beskonis
Pro langą jau atidarytą
Viens paskui kitą veržias žmonės

Diena it pernokusi kriaušė
Lipni, patežusi, sultinga
Ją tarp delnų viens, du sutraiškai
Ir pirštai į minkštimą sminga

Šio vakaro papiltas vynas
Ties horizontu išsiliejo
Ir prisukamas apelsinas
Į frontą vakarų riedėjo

Naktis juodos kavos kartumo
Be cukraus. Bomba kofeino
Sprogimas cigaretės dūmo
Rūku pavirtęs virš beržyno

2009 m. lapkritis

Kas žino, kas aš esu, aš keičiuosi ir keičiuosi.
R. M. Rilkė

Lakusis smėlis. Atklydęs vėjas.
Nulūžęs medis prie tuščio lauko.
Kažkas nutolsta. Kažkas artėja.
Mane užmiršo. Manęs nelaukia.

Kol kūnas juda tolyn, į priekį
Palikęs sielą tarp oro uostų
Stumiu vežimą naktų bemiegių
Prašau neklausk, ar nepabosta

Ar dar prisimenu, kurlink keliauju
Ar dar žinau, kaip vadinuosi
Lakiojo smėlio smiltelė saujoj.
Krentu. O kur? Gal sužinosiu.

2009 m. lapkritis

Vyrai įeina, išeina, įeina, išeina
Ir tada ji kurį laiką nelaukia
Įsčios ilsisi, tyli. Kartais kokią dainą
Ji niūniuoja. Ramybė jos kaukė

Žinau, kad jos vardas Marija
Ilgaplaukė, prisirpusiom lūpom
Bijojusi sako, dabar jau nebijo
Per tvorą matau – darže klūpo

Atrodo lyg meldžiasi prieš altorių
Tarp pirštų žemės grumstai byra
Vidudienio saulėj tokia besvorė
Prie durų rikiuojasi vyrai

“Marija, Marija, – jie šaukia. –
Nuplauk mums pavargusias kojas.”
Ji kyla. Atrodo, tik to ir telaukė.
Duris atidaro. Kvatojasi.

2009 m. spalis

Užskridau aš į pačią kaštono viršūnę
Arčiau Dievo – šiek tiek pakalbėti
Negirdėjau ką sakė, tąnakt kaukė šunys
Tad atsakymus man teko spėti

Surašiau juos geltonai ant juodo asfalto
Po lietaus jie hieroglifais virto
Geišos veidas danguj – apvalus ir toks baltas
O aplinkui – žvaigždžių labirintas

O žemai saloje nuo sakurų iš lėto
Krenta sniegas flamingo rausvumo
Ir prisiekiu Dievu, aš jaučiu – kvepia mėtom,
Smilkalų, kur šventyklose, dūmais

2009 m. spalis

Rūkuose – sapnų žvėrys. Gena bandą
Piemuo ilgabarzdis link mėlynų jūrų
Sapnų žvėrys vis ieško manęs. Ir neranda.
Aš jų laukiu jau trisdešimt metų. Vis žiūriu.

Išstovėjau ir duobę – apskritą, gilią
Ir akis pražiūrėjau – net spalva jų pakito
Tokią moterį – vienišą, drungną bei tylią
Ir surado piemuo. Nesulaukusią ryto.

2009 m. spalis

Kai tu ateisi vėl – šįsyk be palto
Kalbėsi ir žadėsi žvaigždę man nuimti
Šiek tiek išbalęs būsi, o ir rankos šaltos
Prašysi barteriu pakeist tikėjimą į viltį

Padeklamuosi man ką nors lietuvių lyrikos
Buroką ar Radauską keliais posmais
Jei nesuveiks – žiupsnelis panegirikos
Arba ką nors – kad laivas tu, aš – uostas

Ties antru vyno buteliu giliau panirsi
Atskleisi man šunjatą, dharmą ir sidhartą
Kad rojuje kol būsiu, pragare tu virsi
Na jeigu šitaip – tai užeik gal kitą kartą

2009 m. spalis

Rytas kankinio mirtimi miršta
Rausvais atspindžiais išgaruoja
O saulė spigina pro pirštus
Trečiam aukšte kas valsą groja

Balandžiai sukas piruetais
Virš padėvėto čerpių stogo
Tas valsas toks švelnus ir lėtas,
Ar kambary kas nors ir šoka?

Gatve berniūkščiai trys prabėga
Jie keikiasi net ausys linksta
O natos krenta tarsi sniegas
Keli akordai – ir pradingsta

2009 m. spalis